BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-05-13

Už ribų. Metai ir 12 dienų. I dalis

 Tai ne meilė ir ne laimė - tai nelaimė.
 
Prieš metus buvau kažkokia nesuprantama, ydinga (nesakau, kad dabar neesu ydinga, tačiau tada dar ydingesnė) būtybė, rašiusi "Ljabukas; Tjp" ir pan. Senieji "Skype" chat'ai man tai primena ir dabar kažkokie refleksai mane nupurto, gėdina. Taigi, neskaičiuosiu dienų, kada pasibaigė ta ydingesnė nei ydinga era rašymo era, tiesiog papasakosiu Jums, kas net bjauriausią dieną, prikelia mane iš kapo. Tikrai tikrai prikelia!
 2008-04-30 įsimintina data. Tą dieną aš pirmą kartą išgirdau JUOS. Tą žodį verta rašyti didžiosiomis raidėmis, nes, esu tikra, kad taip pasielgtų betkuri tikrai susižavėjusi fanė. Galbūt, kažkas supranta apie ką aš, galbūt, kažkas vos pamatęs datą gali pasakyti, kas tai per diena. Tai sėkmingiausia, iki šiol buvusio, mano gyvenimo diena. Tą dieną, aš gavau link'ą. Julė sakė, kad dabar ji mėgaujasi ar narkašinasi viena grupe, aš lyg iš draugiškumo pasidomėjau kas tai per grupė. Gavau link'ą ir tingėdama jį atidariau. Kolonėlėse pradėjo skambėti "Forever or Never" dainos žodžiai, o vaizduoklyje pasirodė ekscentriškieji Cinemukai. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tokio pobūdžio grupė man gali įkristi taip giliai į neišlavintas mano smegenėles. 
 Iškart prasidėjo planai, kaip nuostabu būtų juos pasigrobti ir turėti tik sau. Egoistiška, tiesa? So, ėjo dienos, aš lyg ir aprimau, tačiau karts nuo karto, gal netyčiom įsijungdavau JŲ muzikos.
 Vieną gražią, o gal ir nelabai gražią dieną, Julė parašė, kad JIE atvyksta. Aš netikėjau, o kai patikėjau, ėmiau melstis, kad Spalio 22-ąją nemirčiau, negalėdama būti JŲ koncerte.Vis ėjo ir ėjo dienos, žinojau, buvau užtikrinta, kad į jų koncertą manęs tikrai neleis, tačiau pagauta Velnio, pastūmėta draugės, aš "nusipirkau" (man jį nupirko slapta) bilietą. Niekas iš namiškių to nežinojo. Tėtis, tikriausiai, ir dabar to nežino. Taigi, gavau bilietą, spoksodavau į jį kasdien, glostydavau (žinau, beprotystė) ir pašiurpdavau nuo tos minties, kad apie koncertą reiks pasakyti mamai. Kai įsigijau bilietą iki koncerto buvo likę dar daug laiko, tad bilietas ramiausiai gulėjo mano stalčiuje, paslėptas tarp įvairių sąskaitų, o sąžinė grauždavė, kad niekam nieko nesakiau.
 Galų gale, iškenčiau maždaug pusę metų, likus savaitei (maždaug) iki koncerto, pasakiau mamai. Kaip dabar prisimenu jos ašarotas akis, kurios bėgiojo nuo vieno taško prie kito, o lūpos ištarė: " Tu žiani, kad tėtis tai sužnojęs pakiš mane po velėna? Kaip Tu nuvyksi? O jei kas atsitiks? Negi nežinai kiek dabar dingsta vaikų?". Tačiau jos prakalba baigėsi atsakymu: " Nežinau". Užtat aš žinojau - išleis. Mnao mama perdaug gera ir naivi, kad neišleistų.
 Planavau eiti anksti miegoti, kad būčiau žvali ir geros nuotaikos, visgi kitą rytą turėjo būti mano paskutinioji diena. Spalio 22-ąją laikiau paskutiniąją net žinodama, kad į koncertą esu "leidžiama" (vėliau mama pareiškė, kad į jį pabėgau xD). Kodėl taip maniau? Nes maniau, kad amačiusi tą gyvą stebūklą mirsiu! Ir tikrai, miriau. Miriau iš laimės.
 Į mokyklą atėjau su krūva krepšių. Pamokos praėjo gana greit, iš septintosios - dailės, išėjau ir tai buvao vienintelė tą trimestrą praleista pamoka. Taigi, beveik bėgte išbėgau iš mokyklos, nervinausi, kad susiamusiu, įsėsiu ne į tą autobusą (taip jau buvo nutikę) arba pavėluosiu! Bet aš nepavėlavau, ėjau užsikabinusi ant peties juodą krepšį su vyšnaitėmis, buvo vėsoka, lietinga, o aš traukiau gatve, jaudinausi. Turėjau atsidurti kitame mieste, kuriame esu buvusi tik pora kartų, nežinojau ar neprasilenksiu su mane turėjusia pasitikti Vaiva, tačiau aš ją pamačiau. Grįžtu šiek tiek atgal, eidama gavau sms'ą su palinkėjimu sėkmės, nustebau, nes jį parašė klasiokės su kuriomis lyg ir buvau susipykusi. Šyptelėjau. Eidama pralenkiau visus praeivius, jų nebuvo daug, bet vistiek. Šiek tiek palaukusi stotelėje pamačiau autobusą, sudrebėjau, nors sudrebėjimas per lengvas žodis, juk sudrebus vos prisiminus, o tada, tada buvo neapsakoma. Įsėdau į autobusą, vairuotjas buvo mielas, šiek tiek nusistebėjęs, kad važiuoju į Vilnių viena, su mažu krepšeliu padavė man bilietą ir paspaudė greičio pedalą. Važiavau ir bandžiau mokintis istoriją, nes kitą dieną turėjom rašyti kontrolinį, aišku, susikaupti nėjo. Vis galvojau, tačiau dabar neatsimenu apie ką. Kelias pirmyn buvo jaudulys ir baimė. Buvo malonu tai jausti, tačiau kartu ir baisu. Autobusas prisipildė žmonių, o už lango jau rodėsi Vilnius. Užsinorėjau, kad reiktų nuvažiuoti dar tiek pat, keik jau nuvažiavau, bet mano transportas sustojo. Išlipau. Apsidariau nežinodama ką daryti, kažkur turėjo būti Vaiva. Kaip bebūtų keista, ne ji, o aš ją pastebėjau. Greit susitikau su Jule ir Kriste. Nieko ypatingo. Paslampinėjom, pamačiau jų nuostabų plakatą skirtą Bizarre'ams ir sėdę į taksi išvažiavom. Vairuotojas mūsų klausinėjo koks koncertas, o mes, su džiaugiai paskaojom apie šauniuosius vokietukus.  Išlipome prie Utenos arenos. Laimė jau veržėsi per kraštus, tačiau tam nebuvo lemta tęstis. Ant švarių stiklų buvo prilipinti kraupūs lapai su žinute " Cinema Bizarre koncertas perkeltas į Forum Palace". Prasidėjo isterija. Mes, aš, Julė ir Kristė, pradėjom sukti beviltiškus ratus aplink areną, tačiau tai nedavė vaisių. Mane nustebino tai, kad yra žmonių, taip pat nesigaudančių aplinkoje. Taigi, susitikome vieną fanę su kuria nukeliavome į Forum Palace.Kai sakiau, kad tarp man buvo isterija, klydau, nes tai ką pamačiau, pralenkė visas iki šiol matytas mano isterijas!
 Tačiau apie tai kitame pranešime.

1 pastebėjimai:

Karolina. rašė...

Pagaliau! Taip ilgai lauktas įrašas. Ačiū <3!
P.S. Kodėl nepaminėjai mano sveikinimo (dull) xDDD? Joke, žinoma. xP Ačiū Dievui, kad nepaminėjai xDD.