BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-05-11

c'est la vie. belle la vie

jeigu žemėje yra apie septynis milijardus gyventojų, tai, tikriausiai, su kiek daugiau nei su šešiais  milijardais jų galėčiau be perstojo kalbėtis apie tai, kokie kakučių metai yra 2017-ieji, kaip netikusiai viskas klostosi, kiek problemų slypi kiekvienoje dienoje, kaip karma, visiškai be skrupulų, įsikaraliavo kasdienybėje ir su aikštingo teisėjo grimasa skriaudžia visus, kurie pasitaiko jos kelyje.
kai jau balansuoji ant slidžios pasidavimo prarajos.
bet ar viskas tikrai taip? kai bėgu per keturis jau prabėgusius metų mėnesius, suprantu, kiek daug gero nutiko mano gyvenime, o visa tai, ką švelniai, tačiau su didele nemeile, vadinau kakučiais, tapo reikšmingomis ir vertingomis pamokomis, kurios, tikėkime, atsipirks su kaupu laiko tėkmėje. 
šiais metais buvau laiminga, nes turėjau patį nuostabiausią draugą, su kuriuo nebuvo sunku ir juoktis, ir verkti, ir būti tokia tikra beprote, kokia, matyt, esu iš tikrųjų, ir droviuosi to visumoje. nedrąsūs it pirmi vaiko žingsniai nuogi pokalbiai, nakties gaubiamų šnabdesių užrakintos paslaptys, ironiški pasikandžiojimai ir ginčai, kuriuos noriu pakrikštyti vardu "nes rūpi" tapo išlygomis, šildančiomis dabar, kai iš draugo liko tik tvirtų saugių apkabinimų šešėlis ir pilnas tikėjimo atsiminimas. o tą skausmą, kuris atsiranda, kai paprastai nebelieka kažko svarbaus, pavadintiną kakučiu dabar priimu kaip pamoką: išmokti nepykti ant pasitraukiančių, atsiprašyti, neužsisklęsti ir neuždaryti kelių naujiems žmonėms, kada nors galbūt stosiantiems į to draugo vietą.
šiais metais aš priėmiau sau didelį sprendimą leistis nuotykį metus visa, ką iki šiol kūriau čia. dabar, kai griūna ir kruopštus, ir nekruopštus planas, o aš su ribotu kiekiu deguonies viena kosmoso platybėse - mokausi nepasiduoti, prisiminti, jog reikia kvėpuoti, o panikai parodyti įtemptą raumenį - nes mano gyvenime turi karaliauti meilė ir ramybė, o ne neadekvačios ir nepelnytos bėdos, ne tikėjimas, jog kakutis - tai aš pati.
dar mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo mano asmuo nebėra tik aš. ir jis toks keistas, ir tas jausmas toks keistas, ir visa tai taip keista, tai slopina kovas su pačia savimi, tai moko mylėti dabartį ir susitelkti į turimą akimirką. tai iškelia į aukštumas ir kartais bloškia taip žemai, bet tuo pačiu tai įtikina, jog tokie dalykai nenutinka kasdien, jog pakelėse nesutinkame tokių žmonių ir tiesiog šiaip sau taip nesijaučiame, todėl - turime būti drąsūs ir rizikuoti. turime būti drąsūs kiekvieną gyvenimo minutę, nes su už kampo tykančiu liūtu galite tekti kautis, tačiau gali pakakti ir paglostyti paausį. ar maža istorijų, kur priešai tampa draugais?
šie metai nebuvo šykštūs pamokomis. tvarkytis su kiekviena diena nėra lengva, priimti sprendimus ir paskui išgyventi jų rezultatus ne visada paprasta, tačiau tai rodo asmenybės brendimą ir ar tai nėra viena iš prigimintinių esmių? c'est la vie. belle la vie. taip, toks yra gyvenimas. gražus gyvenimas. su tais pakilimais ir nuopoliais, su nežinojimais, kas kaip susiklostys po minutės, tvarkaisi ir mokaisi. kartais nustembi, kartais nusivili, kartais skrajoji kaip auktšumų paukštis, o kartais smengi žemyn, bet, ei, tik nupuolęs gali atsistoti, o atsistoji visada, nes gi tu žmogus - tu vaikštai kojomis, tai dar viena prigimtinė esmė - parpuolę visada atsistojame, o tuomet prieš akis iškyla nauji horizontai ir pasmerki save iš naujo džiaugtis. 

2017-04-30

give no fuck

nes prioritetas esi tu. kai maišosi žemė po kojomis, kai dangus griūva, kai lyja ir lauke bjauru, kai nori šokolado, bet kenkia figūrai, kai daili suknelė vitrinoje rėžia akį, kai nori, kad jis tau parašytų, bet lauki ir negali sulaukti, kai reikia susilaikyti, bet negali, kai darbų daugiau nei laiko ir proto, kai reikalavimai ir spaudimas apsėda ir trukdo kvėpuoti, kai nori verkti, bet ir to negali, nes nespėji - prioritetas esi tu - privalai to nepamiršti ir leisti sau pabėgti į išburtą ramybės oazę, atsikvėpti, sukurti džiaugsmo vertą akimirką, laiką be įtampos ir streso, pojūtį, jog tu - svarbiausia.
kažin kodėl mes vis susigūžiame, slepiamės, nors turėtume būti vieni kitiems, džiuginti vieni kitus, būti džiuginami - o ne baidyti ir pasibaidyti, nebandyti išvengti konktakto iš karto numatant jo potenciaią grėsmę. mūsų sukurtos struktūros ir (savi)kankinimo aparatai trukdo, kaišioja kojas, skaudina. ir visa tai mes pasirenkame patys sau, žinoma, ne be aplinkos paskatinimo. tuomet ar galime ką nors kaltinti? ar gali kada nors dėl mūsų skausmo ir nelaimių būti kaltas kas nors kitas? mes tik pasinaudojame galimybėmis būti įskaudinti ir slapta besimėgaudami tuo džiūgaujame - nusibausti, pasikankinti mums tinka ir patinka. taip lengviau nei pasirūpinti savimi, nei būti stipriu ir pozityviu, nei atlikti teigiamos personos vaidmenį ir tuo pasidalinti su kitais, kuriems to trūksta - juk stipriais būti visi negali.
žmogus yra vertas daugiau. moteris yra verta daugiau. ji yra daugiau. likimas, priskirtas jai, yra pasirūpinti savimi, leisti sau džiaugtis, mokėti nuolaidžiauti - bet tik sau - leisti sau atsipūsti, besąlygiškai save mylėti, negalvoti, jog ji per stora arba per plona, jog ji moteriška arba nelabai, jog jai tinka ši spalva arba ne. ji turi absoliučią prigimtinę ir dievišką teisę būti tokia, kokia nori, kuo nori, kur nori, kaip nori. niekas to iš jos atimti negali: nei vyras, nei kita moteris, nei vaikas, nei artimas, nei pašalinis žmogus. niekas negali ir neturi teisės versti jos susigūžti, šiurkštus, vertinantis ir nuvertinantis žvilgsnis jai neegzistuoja, bejėgystės pojūtis gali pakutenti, bet niekada nepaims viršaus. niekas negali primesti jai savo valios ir darkyti jos tapatybę, visų teisė ją be išlygų mylėti - o jos - tai suprasti ir priimti kaip natūralų dalyką, pasinaudoti tuo kaip gražiausiu drabužiu ir eiti per gyvenimą su šypsena, su pakelta galva, pamiršus, kad reikia susigūžti sutikus svetimą žvilgsnį arba užgesinti save dėl kitų. 

2017-03-20

happiness begins with you

ar aš viską galiu? t a i p
aš esu pakankamai kantri? t a i p
ar aš galiu sukurti kažką tobulo? t a i p 
ar aš esu pakankamai stipri? t a i p 
ar aš pakankamai kūrybinga? t a i p
ar aš galiu rasti išeitį bet kokiai situacijai? t a i p
ar aš pakankamai graži? o t a i p :)
ar galiu išmokti viską, ko noriu? t a i p
ar aš esu pakankama? taaaip!!!
aš esu moteris, todėl mano prigimtyje užkoduotas gebėjimas viską suspėti, viską sugebėti, nepaklysti sparčioje nūdienoje ir surasti išeitis iš bet kokio kuriozo. aš esu pakankama pati sau, verta pagarbos, meilės ir dėmesio, todėl negaliu priimti nebūtinos kritikos, pasiūlymų taikstytis su situacijomis, kurios man nepatinka. mano laikas - jo daug, jis malonus, bet jis - ne begalinis, todėl kiekviena diena turi būti sutikta su šypsena, su džiaugsmu, su pakylėjimu. taip ji turi būti ir palydėta. akys, žvilgančios nuo meilės ir susižavėjimo, lūpose - žaižaruojanti šypsena, o visame kūne - aukso gijomis sklindanti pozityvi energija - čia aš, čia moteriškumas, čia pakankamumas!

2017-03-14

odė apie tave - kai nuleidi mane ant žemės

tada namai liaujasi kvepėję mumis. receptorius virpina tik papilkėjęs mano kvepalų kvapas, o šventas tikėjimas, kad galiu tave padaryti dvigubai laimingesniu nei tu padarai mane - išnyksta. iliuzijos su karštos arbatos puodeliais, mano močiutės megztomis kojinėmis, padovanojančiomis akimirkai žūbūtinį familiarumą, ir knygomis, tyliai skaitomomis atsirėmus į petį, pradingsta it niekada ir nebūtų egzistavusios. nėra rytinių ritualų kepant karamelinius blynus, nes nėra laiko ir prioritetų. kūnas pamiršta, ką reiškia tavo prisilietimo galia, nes viskas, kas buvo - tas buvo. kiekvieną dieną mes vis labiau ne be tie, vis labiau svetimi ir nereikalingi.
bet, gražuoli, patikėk, jog aš turėjau slaptą, drovų, naivų, bet labai ryžtingą įsitikinimą, jog viskas gali būti gerai ir draugiškai norėjau tuo įtikinti ir tave. trumpam pamaniau, kad mudu išties nepakeičiami, laimingi, panašūs, papildantys vienas kitą. ir nė kiek nemeluoju, kad mėgstu galvoti apie tave, suprasti, koks tu gražus, turėti tavo susimąsčiusio atvaizdą savo galvoje - tokį trikdančiai patrauklų ir net seksualų. šitiek išdrįsti man sudėtinga, tai drąsa būti pažeidžiama - viena gražiausių siekiamybių. tu - mano labiausiai jaudinantis eksperimentas, tu - mano geriausias kvailas sprendimas.
tu nežinai, bet, kai leidžiu sau sukčiauti, leidžiu sau ir persikūnyti į tavo merginą. į atsidavusią ir, pagaliau, nesipriešinančią srovei merginą. žavingą, iš karto šaunesnę ir puikesnę vien jau dėl to, kad esu tavo. kai galvoju apie tave, būnu laiminga, manydama, jog tau sekasi, jog sėkmingai žingsniuoji savo didelių ir svarbių tikslų link, noriu stipriai palaikyti, paskatinti ir sustiprinti tave. noriu mylėti tave taip, kaip galbūt tu tariesi mylintis mane, bet kas iš to, šaunuoli? 
kai tu nuleidi mane ant žemės leisdamas susivokti, kad nič nieko nenutuokiu apie tave, kad kasdienė tavo žinutė "labas, kaip sekasi?" tėra pliusas grafoje "dalykai, neva darantys ją laiminga" ir vis tiek neleidžiantys susidaryti net minimalaus tavo dienos vaizdelio yra tikrasis mūsų istorijos argumentas. istorijos, kurioje pasiduodame darbui ir prioritetams, kurie yra ne mūsų asmeninių juslių naudai. ir aš taip negaliu, nes esu nesąžininga savo įsitikinimams ir vertybėms. aš negaliu būti atmestina, elgtis atmestinai, negaliu. man svarbu rūpėti ir rūpintis, būti kartu ir kad su manimi būtų būnama - ne tik apie tai kalbama, ne tik to norima. nes žinai, norėti galima daug ko - tačiau, tai, kas yra gaunama - yra iš tikrųjų norėta. mes arba kovojame dėl to ir pasiekiame arba pasiduodame ir viską pametame. 
taip tu nuleidi mane ant žemės ir visos beįsibėgėjančios idilės pradingsta, lieka tuščia diena, kurią užpildo ritmingi, įdomūs, bet magijos ir stebuklų nepažadantys darbai. bet jeigu gyvenai taip anksčiau, tai gali ir toliau, taip? nes mes turime tai ir taip, kaip norėjome, o ne kaip kitaip. jeigu norėtume kitaip, tai ir būtų kitaip. bet nenorime. ir niekas dėl to nėra kaltas.

2017-03-03

nerimo žmogus

susirūpinusi, pabudusi naktį nuo pasimetimo, nustebusi ir nesuprantanti, jog akys įremtos į brėkštančio ryto senamiestyje panoramą demonstruojantį langą, negali regėti nei čia ir dabar, nei bet kur kitur bet kada vėliau. nerimaujanti dėl gyvenimo, dėl žmonių, kurie laukia už širdies durų, kurie vis beldžia ir trypčioja, nekantraudami šaukia ir veržiasi į priekį arba neištvėrę apsisuka ir eina atgal iš kur atėję. nerimaujanti, nes nenutuokianti, ką gali ir ko negali, ko reikia ir ko nereikia, kas svarbu, o kas ne, kas turi ilgaamžę vertę, o kas yra abejingumo ir nihilizmo apraiška. nerimaujanti dėl to, kad nežino, kas pati tokia yra. nerimaujanti, nes negalinti susitvarkyti su vis iškylančiomis bėdomis. nerimaujanti dėl pripažinimo, dėl gėdos, dėl artumo. galų gale, dėl to ar pavyks išvirti skanios kakavos puodelį, ar nieko neerzins spalvotos kojinės, ar nebus per keista tylėti ir klausytis lietaus užuot kalbėjus ir dalyvavus gyvenimo virsme. nerimaujanti visomis kūno ląstelėmis net dėl menkiausių ir paprasčiausių vyksmų, siekianti nepaaiškinamų, logiškai nesuvokiamų ir mitinių idilių, apsėsta perfekcionizmo, lūkesčių, vilčių, reikalavimų, struktūrų ir apsikrėtusi chaoso virusu sizifiškai bandanti sugauti ramybės paukštę.
noriu išsikovoti nuolankumą. nuolankumą gyvenimui ir visiems jo veiksmams net jeigu pastarieji bus ne patys pačiausi. noriu susigrąžinti jautrumą ir empatiją, užuojautos pojūčius, jausmus, leidžiančius būti žmogumi ir pačia savimi. gebėti išsaugoti savo asmenį, nesuzmegti ir nepavirsti lietuviška pakumpusia moterimi, akimis šaudančia geresnių kainų, internete ieškančią patarimų kaip išvalyti dėmes iš baldų apmušalų ir begaudančią praktiškesnius gyvenimo sumetimus. noriu būti pačia savimi, tokia, kuriai tinka ilgai be perstojo vienišauti naktyje, danguje sekti mėnulio paliktus pėdsakus, medžioti jai pritinkančius melacholiškus išgyvenimus, suprantant ir susitaikant su tuo, jog vienatvė - ne vien mano lemtis, jog meilė - mitinė dieviška būtybė, kuriai obsesiją jaučia milijardai, kuria kliaujasi dešimtys milijonų, tačiau aš - šiukštu ne iš tų. palinkusi prie knygos, gurkšnojanti karštą kvapnią arbatą, pirštais bandanti užkišti už ausies nepaklusnių raudonų plaukų sruogą, besimėgaujanti gardžiu šelmiškų įvykių padarinių kvapu, kurie tokiu neretai tampa tik po kurio laiko, gerokai pasistengus prie to prisikapstyti per skausmus ir vargus - tokia, kokia buvo sutverta: natūrali, tikra, įsiskaudėjusi, vieniša, bet savita ir artima sau pačiai. ištrynusi nerimo pėdsaką ir pasistengusi dėl pergalės savo pačios laimingai, turtingai ramybei.