BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2018-06-24

funkcionuoti.

vangiai kvėpuoti.

2018-05-26

kai praryja šūdų karalystė

tai viskas yra blogai ir tu pats tampi šūdu. purvinas, dvokiantis, terliojantis visa aplinkui. ten dažnai susiduri su kitais, tokiais pačiais, per kuriuos ir atsidūrei šitoje keistoje visatoje, kuri nė iš tolo neprimena tosios, kurioje gyvenai anksčiau. šioje karalystėje net įkvepiamas oras yra nuodingas ir siurba iš tavęs gyvybines jėgas. virusas patenka į organizmą ir kaip mat užkrečia kraują. jau nieko nebegali padaryti, belieka tik susitaikyti. kartais vergauji dvejonėms, dėl ko čia atsidūrei. šioje karalystėje nėra nieko gero, nėra nieko, kas būtų tavęs vertas. žiūri į šūdžmonių akis ir nematai jose jokio žmogiškumo, tik norą tepti, gadinti, niokoti, kenkti. vien nuo tavo ir tų žvilgsnių susidūrimo kūnas nueina pagaugais, susigūži, pamiršti, koks tavo tikslas buvo prieš tai, jauti, kaip kažkas ima pjaustyti tavo popierinius kaulus, o akys tampa vitražiniais stiklais. norėtum pasislėpti, pradingti, ištrūkti, tačiau šioje karalystėje tai neįmanoma - tu visada pastebėtas, sekamas, kontroliuojamas, kažkieno užsakymu murkdomas visame bjaurume. bandau kelti rankas aukštyn, jog taip greitai nenuskęsčiau, bet klampynė neįveikiama, po milimetrą ji skaudžiai gviešiasi tavo kūną, po gabalėlį apžioja, terliodama ryja ir tik dar labiau kenkia. tokia yra šūdų karalystės rutina. visada pasmerkta, karti, purvina ir riečianti nosį. patekęs į ją, nebegali ištrūkti. 

2018-05-22

recognize the violence in your eyes

prieš kelias dienas svečiuose buvo du ponai išdavikai - atnešė lauktuvių prastai supakuotą melą. saliutuodama taure smalos, kuri pakeitė kraują venose, pavaišinau ir juos. gėlės aplink iškart prarado spalvą ir nuvyto, oras suplėso. netyčia įkvėpusi jo pasigavau užkratą - kaulai dabar popieriniai, žingsnis stiklinis, o akys - bežadės. 
visa, kas iki šiol atrodė tiesa ir tikrovė, pranyko kaip iškvėpti cigaretės dūmai. klausimai, iki šiolei buvę tiesiausiu keliu prie atsakymo, dabar tiesiog smūgiai į paširdžius,  uždara, aklina siena. geležinė uždanga, apklojusi saulėtą mano pasaulį, per kurią negaliu prasibrauti, nes atrodo, kad už jos irgi nieko nėra. nėra atvirų ir nuoširdžių žmonių, nėra gerumo, nes tie, kas buvo šito ikonos - pasirodo, kad yra netgi baisesni už daugelį kitų.
kaip surasti naują jėgą ir motyvaciją, su kuria būtų vėl gera pasitikti taip iki šiol mylėtus rytus? kaip vėl gebėti lydėti vakarus su šypsena, kai ja pasinaudojo ir sutrypė tie, kas turėjo būti šaltiniais? gal visa tai normalu, tik aš nesuprantu. gal naujausia šiuolaikiškumo inovacija - niekada nesiderinti, niekada nepaklusti, saugoti savo asmenį net jeigu tai be perstojo daužo į šipulius tą, kurį "myli". o gal tai pati meilė - kažkokia naujoviška, transformuota, seamless? kas penkias minutes gali mylėti vis kitą, žmogų, ne žmogų, kekšę ar žuvį; gerbi ir didžiuojuosi tik savo individu, sveikumo sumetimais profilaktiškai apsimeti, kad kaltini ir grauži save, bet nieko nepakeiti; gal tai naujo kasdienio žmogaus bruožas, implikuotas į meilę, kuriam užtenka lengva ranka mėtyti "atsiprašau" ir "negaliu" kaip kokiam elgetai gatvėje centus. nes juk na ir kas? ribotame laike turi pasiimti visa tiek ir taip, kad su paskutiniu atodūsiu būtum pilnas pasitenkinimo. gal aš tiesiog pati kalta, nes tik aš esu kitokia, nes tik man nėra ribų ir sienų įveikti ir laužyti save vardan didesnio tikslo, nes tu pats vienas - niekada nesi didesnis, nesi apskritai tikslas - tu tiesiog jau egzistuoji, gimsti tam su užduotimi rasti kitą savąstį, kovoti, išmokti laužyti ir statyti, taisyti klaidas, kad jos virstų pamokomis. 
tik sąryšis su kitu yra tikslas, tik savęs papildymas kitomis mintimis, kitais bruožais, iššūkiais, neprašytais iššauktiniais jausmais yra tikslas ir magija. nebent gali prisiekti, jog tu pripažįsti, kad nori gyventi ir mirti vienas, glostydamas katę, kuri šiaušiasi prieš tavo ranką, kai ją glostai. jeigu gali  būti sąmoningas ir sudėti į krūvą visą savo kada nors patirtą skausmą į vieną ir pasakyti, kad nepaisydamas nieko verčiau renkiesi jį - net ir kelis kartus didesnį - nei pastangą būti sąžiningu, nei pastangą rūpintis kitu tiek, kiek tau patinka, kai tai daro kiti. juk sąžininga duoti ką nori imti, ką mėgsti gauti - tą patį atiduoti. ar yra kažkokie kitokie sąžiningumo ir pagarbumo apibrėžimai, kurių aš nežinau?
nežinau, ką dabar galima statyti, kai šita planeta, kažkokia negyvenama, be žemės, vandens, oro ir šviesos, be maisto. šūdų karalija, kuri pagal nesuvokiamą algoritmą, įsijungia ir ima ryti visa aplink.

2018-05-07

su magnio stikline rankose

pamiršau tiek daug dalykų ir užsidariau savo juodoje dėžutėje. kokia aš esu, kas aš esu, dėl ko vertinu žmones ir dėl ko jie vertina mane. pamiršau, ką reiškia juoktis iš širdies, džiaugtis dideliais ir mažais dalykais, užjausti, mylėti (save ir kitus), ką reiškia daryti tai, kas patinka, ieškoti ir atrasti. pamiršau, kad laikas labai svarbus ir kad tai - vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų turiu, kurį galiu nuspręsti, kaip panaudoti. įsisukau į visus liūdesius ir skausmus ir pamiršau, kas yra svarbu. o svarbu tiek daug: svarbu, kad aplink mane yra žmonių, kuriems rūpiu, kurie nori dalintis dalykais, suteikiančiais laimę; žmonių, kurie nori padėti ir pasirūpiti - taip, kaip jie moka; pamiršau, kad myliu; pamiršau, kad galvoti kartais nepakanka, taip pat, kaip kartais nepakanka tik jausti, kaip nepakanka įsivaizduoti esą užsipildžius vien buvimu su kitais. yra tiek daug svarbių dalykų: žinutės, kurias kasdien komunikuojame kitiems, pavyzdžiai, kuriuos rodome ir kuriuos imame iš kitų, bėgimas nuo tiesos, buvimas atviru su savimi, nesmagių tiesų pripažinimas, valia, troškulys, kurį būtina patenkinti: kad ir kas tai būtų - žinios, sportas, sveikata, kitos savęs tobulinimo projekcijos. svarbu ir kaip žvelgi į pramiegotą šeštadienio dieną - malonų vartymąsi visą dieną lovoje ar bandymą užmiršti, kad pasaulis egzistuoja (arba tu, deja, egzistuoji jame). svarbu, kaip apskritai žvelgi į pasaulį, kad ir kokius pokštus jis krėstų. gal atrodo, kad lieku viena, kovoju su malūno sparnais, kad jau nieko niekada gero nebebus, kad per daug toli nugarmėjau žemyn - bet aš klystu - nebus vienų žmonių, dėl jų bus liūdna kurį laiką, tačiau bus kiti - o aš būsiu dėl jų. taip veikia visata. vieni ateina, kiti - išeina. vieniems leidžiame įkaudinti mus ir jie būna nusipelnę šito, kitiems - irgi leidžiame, tačiau šieji palieka mus neatsipirkę geromis emocijomis. ne, pasaulis nėra teisingas - labai skaudu šitai pripažinti, tačiau mūsų tikslas - stengtis padaryti jį kuo teisingesniu, dalintis gerais, pozityviais dalykais, jaukiomis šypsenomis ir akimirkomis, įsismelkiančiomis į širdies gelmes. nėra tokio dalyko kaip padėties nebuvimas. yra tiesiog skirtingo lygio kovos, kurias, nori nenori, tenka kovoti kasdien. svarbu, pamiršau, kad svarbu, jog nereikia tiek susikoncentruoti į save ir, juolab, į neigiamus išgyvenimus. svarbu žydėti meile, kuri kvepia alyvomis. svarbu ieškoti atsakymų, bandyti įvairius dalykus tol, kol surasime padėčiai tinkamą atsakymą. jog jis tinkamas - pajusime širdimi. anksčiau ar truputį vėliau. juk kitaip nebūna - gyvenimas visada išsisprendžia. žinau, jog turiu visas sąlygas tam. visus iššūkius, visas galimybes iššūkiams. gal buvau kiek pavargusi nuo viso to, nuo to gniužulo išgyvenimų ir įvykių, kurie buvo užgriuvę mane pastaruoju metu, tačiau jau laikas stotis ant kojų ir kilti, nes prisiminiau visa, ką reikėjo, prisiminiau save ir dabar - dabar bus linksma. dabar, kai mylėsiu aš, mylės ir kiti. prisimenu - neskubėti ir mėgautis, mylėti ir gerbti, saugoti ir atvirauti, dovanoti ir vertinti. tai svarbiausia. kad viskas imtų kvepėti alyvomis. 

2018-04-06

reinvent yourself

tu gilus.
žmogus.
kupinas mistinio sugebėjimo pasiekti neįtikėtinus rezultatus, užsibrėžti ekstremalius tikslus ir su kryptimi (ar be jos) nužygiuoti iki finišo tiesios.
tu tiek galingas, jog nuo tavęs priklauso, kiek stipriai galima paskleisti gėrį po pasaulį. vien tik nuo žvilgsnio priklauso, ar suliepsnos širdelėje ugnis, ar pasklis kibirkštėlės aptrupėjusiose gyslose, sužadindamos nenumaldomą energiją ir meilę visatai.
nuo tavo gigantiško proto priklauso, ar būsi laimingas, ar pajėgsi pasidalinti tuo su kitais. nuo proto priklauso ir kiek gražių ir mielų dalykų pastebėsi kiekvienoje dienoje, kiek džiaugsmo atneš tavo pasirinkimai, kokio dydžio bus visos tavo pergalės, nes šių tai tikrai bus. kiekvienoje akimirkoje! tik ar tu sugebėsi jas pastebėti?
tai ir dar daugiau turime savo viduje, tačiau kartais užsklendžiame šitai, o prireikus - nebegalime atrakinti spynų. kartais tenka iš naujo išrasti save ir nors tai nėra taip paprasta - nėra ir neįmanoma. reikia nebijoti sulūžti. nes tik ant švaraus pagrindo gali pastatyti kažką naujo ir gražaus. kitaip tariant, tik nukritęs gali atsistoti. tik nuo žemės gali atsispirti, jog imtum skristi. 
norėčiau būti paukščiu. tikriausiai skraidyčiau kasdien iki įsiskaustų sparnus, o tuomet, po trumpos pertraukėlės, vėl plasnočiau po dausas. nes mylėti labai gera. pirmiausia, save. o po to ir visa kita. 
išrasti save - tai reiškia susiimti, išdrįsti pasirinkti sudėtingesnį kelią ir pasimokius iš to, kas įskaudino, atrasti naujus sprendimus, it šauniam lenktynininkui išlaviruoti geriausius manevrus ir palikti už nugaros akmenis, kurie tempia žemyn. 
tik nebijoti.
reikia pasistengti ir nebijoti.
žmonėms gali nutikti dar ne tiek visko. jie tiesiog sukurti taip, jog viską galėtų. jeigu tik norės.