BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-07-04

look how they shine for you

man labai svarbi tavo laimė, tačiau kiekvieną dieną vis labiau įsitikinu, kad tesu viena dvidešimtoji lemiančiojo faktoriaus ir man tai netinka. apgailestauju dėl įžūlumo, tačiau turiu būti tau svarbesnė, turiu būti reikšmingesnis tavo laimės kriterijus.
noriu auginti su tavimi šunį. kada nors. bet kol rašau čia žodį po žodžio, tu kuri sau naujas galimybes londone. aš dėl to laiminga, nes sėkmės atveju tu irgi būtum labai laimingas, tačiau.. mes ką tik, pagaliau, vėl atsidūrėme vienoje šalyje, o jau po kelių mėnesių tu vėl nori atsidurti kažkur kitur. juk tu žinai mįslės atsakymą. aš negaliu tiek derintis prie tavęs. negaliu sulaužyti savęs su visais įsitikinimais ir kertinėmis asmeninėmis savybėmis. kaip pats sakei: mes būtume ne be tie žmonės, kuriuos kažkada įsimylėjome. atrodo, kad to, ko tiesiogiai negalime nuspręsti mes, nuspręs likimas. kas žino, gal taip ir geriau?
man atrodo, kad visi vis ieškome vien tik laimingų žmonių, kad tik tokie mus labiausiai domina. gal jie gerai nuteikia, gal su jais patys išgyvenama mažiau frsutracijos, o gal mums paprasčiau, nes nereikia dėl jų tiek daug stengtis ir vis bandyti pamaloninti. bent kartais man taip atrodo. pakanka tik pabarti juos, kai jie prastesnės nuotaikos, sugėdinti ir jie priversti grįžti į savo pirmapradę laimingojo būklę. tarsi staiga būtų atimta teisė būti retkarčiais silpnesniu, jautresniu ir liūdnesniu. taip dabar ir jaučiuosi. pripratę mane matyti gyvybingą, tvirtą dabar baudžia už tai, jog tokia nesijaučiu. nesijaučiu, nes nebekuriu savęs, nes arba gyvenu, kai jis šalia (ir būtinai dėmesingas ir rūpestingas arba nesiskaito visai), arba kerojuosi vegetatyvinėje būsenoje. 
kažin kodėl taip sudėtinga? visai paprasta regėti jo gabumus, genialumą, įžvalgumą ir grožį, maloniai įsivaizduoti globojamą žvaigdžių, šviečiančių kelią į priekį. aš pilna tikėjimo jo jėga, jo sėkme, jo darbu. noriu tik skatinti tai, užpildyti jį iš vidaus, papildyti savo jėga, tačiau kartais it surištomis rankomis nežinau kaip tai padaryti. kartais nežinau kaip tiesiog būti reikalinga ir kaip mylėti. ir kartais aš tiesiog neįtikėtinai pasimetusi ir tik dar labiau apsunkina kasdienybę.

2017-06-18

madonna viršuje

kartais laipiodama klausausi klasikinės muzikos. ypač man patinka šopenas ir jo pavasario valsas. atrodo, jog su tokiu santūrumu ir polėkiu, gyliu ir nuosaikumu veikia ir mano širdis. nors melodija melancholiška, gera jos klausytis ir iš naujo permąstyti, patirti, pajausti save. vis dėlto šis įrašas ne apie muziką, ne apie klasiką ir ne apie puikųjį šopeną.
kai žmogus pavargsta, jam reikia atostogų. atrodo, kad imu pavargti. pavargti nuo žmogaus, kuriam pirmajam pasakiau, kad jį myliu, kad ir kas per velnias tai būtų. pavargau abejoti, pavargau jaustis nesaugi, neužtikrinta, tai reikalinga, tai atmestina. pavargau rūpintis, dėti pastangas, bandyti kažką suprasti. ne, aš tikrai nežinau kaip sprendžiami klausimai tokiose aktualijose kaip šūdameilės, tačiau puikiai žinau kokia mano pozicija yra, ko aš noriu ir kas man priimtina. jaučiuosi suklydusi ir nusivylusi savimi: kadaise stipriai pažadėjusi sau niekada neįsivelti į tokius marazmus visgi leidausi nuo snieguoto šlaito be inventoriaus, be jokių apsaugų, be žinių ir nuojautos kaip reikėtų manevruoti ir saugiai pasiekti pakalnę. vos tik patikėjusi, kad istorija gali bent šešiolika minučių klostytis sėkmingai jau po dviejų sekundžių nusivyliau. aš su žmogumi, kuris labiau už viską myli save. ir tai yra gerai. kaip visada, džiaugiuosi: džiaugiuosi, kad paliko prieš dešimt mėnesių, nes veržėsi į tai, be ko negali gyventi, džiaugiuosi, kad skina laurus ir demonstruoja savo neįtikėtinus įgūdžius, džiaugiuosi, kad sugeba taip savimi rūpintis ir absoliučiai nekreipti dėmesio į aplinkinį pasaulį. aš ne atėnė, ne gydytoja, ne donaldas trampas, kad nustatyčiau ar jis elgiasi gerai, ar ne, ar per daug dėmesio skiria sau, savo vienatvei ir dalykams, kurie man atrodo nereikšmingi, dėl kurių aš atrodau nevertinama ir nereikšminga, tačiau bent būdama savęs pačios eksperte žinau, kad tai netenkina manęs. ateiti ir pasiimti kažką, ko nori tą akimirką, gali kiekvienas, bet ar kiekvienas gali išsaugoti galimybę taip elgtis visuomet? 
aš tikrai ne deimanto skiltelė. nuolat kelianti problematiškus klausimus, nuolat su pastebėjimais, iš kito pasaulio nužengusi ir savo vietos beieškanti keistuolė. tik aš pykstu. pykstu, kad jo nėra, kai man jo labiausiai reikia, kad jis yra tik tada, kai jam pačiam reikia. man taip atrodo. atrodo, kad jis tik kaip pareigingas asmuo atlieka savo darbą dirbdamas mano vaikinu ketvirčiu etato. aš verčiama jaustis dėkinga dėl to, kad man buvo skirta laiko, aš kaip mažas šunytis laukiu savaitgalio, nes šeimininkas nedirbs ir pažais daugiau. aš sugniuždyta ir sužlugdyta kaip asmuo, kaip mergina, kaip vienalytis pasaulis. ir man geriau ašaroti parke svetimoje šalyje šone estint dviems senukams ir nuosaikiai vienam kitu besirūpinant. 
čia ne tas pasaulis, kuriam aš sukurta. kodėl leidau sau nors akimirką patikėti, kad gali būti kitaip? kad galiu būti ne viena? taigi, daryk, ką nori. atostogauk vienas, mėgaukis savimi ir savo vienatve, grąžinu tau visus tavo įsipareigojimus, tavo laiką, atsisakau bet kokių pretenzijų, nes man tiesiog neberūpi. tu nemoki manęs vertinti ir mylėti, tu nenori dalintis, tu nenori kurti drauge, tu negali suprasti manęs, būti tuomet, kai tavęs reikia, todėl laisvai rūpinkis tuo, kas iš tikrųjų tau svarbu, atsimerk, galiausiai būk nuoširdus savimi ir įsipatogink - tu vėl laisvas, su visomis galimybėmis be priekaištų elgtis taip, kaip tau patinka.

2017-06-01

vasaros pažadų matuoklis

žinau, jog pažadėti - tai ne pirštais spragtelėti, tačiau o bet tačiau vis dėlto jeigu imčiau ir:
a) liaučiausi komplikuoti savo gyvenimą - būtų labai malonu. pabusti ryte, nusiteikti gerai ir taip praleisti dieną, vakare jausti malonų nuovargį, sklaidyti atmintyje dienos nuotraukas nuo patyrimų, kurie džiugino, visai nekreipiant daugiau nei būtina dėmesio į tai, kas nelabai patiko;
a) nesusikoncentruočiau į kitus žmones ir pamirščiau, kad santykiai skaudina. liautis bijoti, liautis laukti reakcijos, liautis tikrinti ar viską padariau gerai - koks palengvėjimas, kokia laisvė, oh wow, koks neatsakingumas, a?
a) pasirūpinčiau su didele atida ir nuoširdumu savimi - jeigu imčiau nuosekliai sportuoti, grįžčiau prie meditacijos, susirūpinčiau, kiek šokolado per dieną suvalgau, kiek laiko išvaistau tokioms menkoms nuodėmėms kaip instagram'as bei skirčiau vidinės savęs ugdymui - mm, būtų įdomu, netikėta ir malonu;
a) jeigu leisčiau sau daugiau: pavyzdžiui, keliauti, pasiduoti nutrūktgalvėms mintims ir vidurį nakties išvažiuoti į kitą šalį, perplaukti kurį nors olandijos kanalą, netgi paryčiais suvalgyti gabalą šokoladinio torto, laipioti, ištyrinėti visus kalnų masyvus ir įsirašyti į atmintį dar vieną nuostabų patyrimą;
a) kiekvienoje dienoje rasčiau šimtus stebuklų - net.. na.. taip juk ir būna. reikia tik juos atidžiau išgyventi!
atrodo, kad viskas nėra taip jau sudėtinga. sudėtinga ir neprotinga elgtis kitaip.

išsiųstas laiškas

meile,

pirmiausia noriu pasakyti tau, jog esi nuostabus. mes neišsikalbame, todėl parašysiu tau. parašytas žodis man didesnis ir svarbesnis nei pasakytas, todėl skaitydamas suprask rimtą turinį ir dar rimtesnius ketinimus. ir nepamiršk - tu - nuostabus, tu - puikus.

kaip ilgainiui tampa įprasta, turiu atsiprašyti, jog esu tavo problema. gal bėda tame,  jog esu tokia jautri ir prieraiši, jog dėl smulkmeniškumo viskas tampa užkoduotomis žinutėmis. visą gyvenimą neblogai valdžiau savo familiarumą ir pažeidžiamumą, kol į savo keistą pasaulį neįsileidau tavęs ir štai - nebemoku kontroliuoti, nebemoku tvarkyti savo problemų neužkrėsdama jomis ir tavęs. suprask, noriu, kad su manimi tau būtų gera ir jauku, o ne kad sėdėtum su manimi palinkęs prie stalo kaip negabus studentas prie aukštosios matematikos vadovėlio ir bandytum išspręsti mano uždavinius. gal aš nemoku būti gera mergina? tie geros merginos indikatoriai? aš neveiksni šalia jų. nepastebėjai? švelnumas, jaukumas, dėmesys ir rūpestis, supratingumas ir palaikymas, meilė ir šiluma.. tiesiog. juk neprieštarausi jeigu sakysiu, kad esi nusipelnęs kur kas daugiau? saugaus femmine fatale modelio, apie kurį kažkada tau jau pasakojau.. tik pagalvok apie tai. aš suprasčiau.

negaliu nusikratyti pojūčio, kad esu sukurta būti viena. gal mums nereikia priešintis visatai ir bandyti suvesti amžinos bėdelės ir tavęs? aš jaučiuosi kaip tavo naminis gyvūnėlis, kurį tau smagu rasti namie, kai kažkada grįžti. bet aš.. noriu auginti šunį su tavimi, o ne pati būti naminuku.. pagalvok apie išsisukimus nuo prievolių, apie galimybę netrukdomai grįžti į savo per metus susikurtą ritmą, grįžti namo kada nori be rūpesčio, kad reikia išvesti pasivaikščioti savo gyvūnėlį, kaip tikras katinas, kaip ir anksčiau, galėsi džiaugtis savo laisve ir nebebūti atskaitingas, nebereikės žaisti medaus mėnesio, kas ir taip nėra tavo stiliaus žaidimas. be pasiteisinimų galėsi susitikinėti su savo ex'ėmis arba potencioliomis kandidatėmis (gal aš ir kvaila, nes nesuprantu, kada pati einu į pasimatymą, o ne arbatos išgerti, bet man nereikia atskiro paaiškinimo, kai (mano) vaikinas eina į pasimatymą su (kita) mergina).

dar vienas svarbus dalykas - man neramu, jog užkrėčiau tave nesėkmingumu, tuo pojūčiu, jog nesi protingas. matai, visa tai aš? bet, gražuoli, tikiu tavimi, tavo sėkme, tavo galimybėmis ir gebėjimais, tavo likimu. neužsimušęs išmokai važiuoti dviračiu, perprasi ir taf'ų subtilybes. tu esi įžvalgus, turi ir visada turėsi palaikymą bei pagalbą. negali pasipriešinti visatai, kuri skatina tave žengti toliau. gali bandyti man prieštarauti, bet draudžiu tau kada nors sakyti ką nors priešiško apie save. girdi? d r a u d ž i u. 

l.


2017-05-11

c'est la vie. belle la vie

jeigu žemėje yra apie septynis milijardus gyventojų, tai, tikriausiai, su kiek daugiau nei su šešiais  milijardais jų galėčiau be perstojo kalbėtis apie tai, kokie kakučių metai yra 2017-ieji, kaip netikusiai viskas klostosi, kiek problemų slypi kiekvienoje dienoje, kaip karma, visiškai be skrupulų, įsikaraliavo kasdienybėje ir su aikštingo teisėjo grimasa skriaudžia visus, kurie pasitaiko jos kelyje.
kai jau balansuoji ant slidžios pasidavimo prarajos.
bet ar viskas tikrai taip? kai bėgu per keturis jau prabėgusius metų mėnesius, suprantu, kiek daug gero nutiko mano gyvenime, o visa tai, ką švelniai, tačiau su didele nemeile, vadinau kakučiais, tapo reikšmingomis ir vertingomis pamokomis, kurios, tikėkime, atsipirks su kaupu laiko tėkmėje. 
šiais metais buvau laiminga, nes turėjau patį nuostabiausią draugą, su kuriuo nebuvo sunku ir juoktis, ir verkti, ir būti tokia tikra beprote, kokia, matyt, esu iš tikrųjų, ir droviuosi to visumoje. nedrąsūs it pirmi vaiko žingsniai nuogi pokalbiai, nakties gaubiamų šnabdesių užrakintos paslaptys, ironiški pasikandžiojimai ir ginčai, kuriuos noriu pakrikštyti vardu "nes rūpi" tapo išlygomis, šildančiomis dabar, kai iš draugo liko tik tvirtų saugių apkabinimų šešėlis ir pilnas tikėjimo atsiminimas. o tą skausmą, kuris atsiranda, kai paprastai nebelieka kažko svarbaus, pavadintiną kakučiu dabar priimu kaip pamoką: išmokti nepykti ant pasitraukiančių, atsiprašyti, neužsisklęsti ir neuždaryti kelių naujiems žmonėms, kada nors galbūt stosiantiems į to draugo vietą.
šiais metais aš priėmiau sau didelį sprendimą leistis nuotykį metus visa, ką iki šiol kūriau čia. dabar, kai griūna ir kruopštus, ir nekruopštus planas, o aš su ribotu kiekiu deguonies viena kosmoso platybėse - mokausi nepasiduoti, prisiminti, jog reikia kvėpuoti, o panikai parodyti įtemptą raumenį - nes mano gyvenime turi karaliauti meilė ir ramybė, o ne neadekvačios ir nepelnytos bėdos, ne tikėjimas, jog kakutis - tai aš pati.
dar mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo mano asmuo nebėra tik aš. ir jis toks keistas, ir tas jausmas toks keistas, ir visa tai taip keista, tai slopina kovas su pačia savimi, tai moko mylėti dabartį ir susitelkti į turimą akimirką. tai iškelia į aukštumas ir kartais bloškia taip žemai, bet tuo pačiu tai įtikina, jog tokie dalykai nenutinka kasdien, jog pakelėse nesutinkame tokių žmonių ir tiesiog šiaip sau taip nesijaučiame, todėl - turime būti drąsūs ir rizikuoti. turime būti drąsūs kiekvieną gyvenimo minutę, nes su už kampo tykančiu liūtu galite tekti kautis, tačiau gali pakakti ir paglostyti paausį. ar maža istorijų, kur priešai tampa draugais?
šie metai nebuvo šykštūs pamokomis. tvarkytis su kiekviena diena nėra lengva, priimti sprendimus ir paskui išgyventi jų rezultatus ne visada paprasta, tačiau tai rodo asmenybės brendimą ir ar tai nėra viena iš prigimintinių esmių? c'est la vie. belle la vie. taip, toks yra gyvenimas. gražus gyvenimas. su tais pakilimais ir nuopoliais, su nežinojimais, kas kaip susiklostys po minutės, tvarkaisi ir mokaisi. kartais nustembi, kartais nusivili, kartais skrajoji kaip auktšumų paukštis, o kartais smengi žemyn, bet, ei, tik nupuolęs gali atsistoti, o atsistoji visada, nes gi tu žmogus - tu vaikštai kojomis, tai dar viena prigimtinė esmė - parpuolę visada atsistojame, o tuomet prieš akis iškyla nauji horizontai ir pasmerki save iš naujo džiaugtis.