BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2018-04-06

reinvent yourself

tu gilus.
žmogus.
kupinas mistinio sugebėjimo pasiekti neįtikėtinus rezultatus, užsibrėžti ekstremalius tikslus ir su kryptimi (ar be jos) nužygiuoti iki finišo tiesios.
tu tiek galingas, jog nuo tavęs priklauso, kiek stipriai galima paskleisti gėrį po pasaulį. vien tik nuo žvilgsnio priklauso, ar suliepsnos širdelėje ugnis, ar pasklis kibirkštėlės aptrupėjusiose gyslose, sužadindamos nenumaldomą energiją ir meilę visatai.
nuo tavo gigantiško proto priklauso, ar būsi laimingas, ar pajėgsi pasidalinti tuo su kitais. nuo proto priklauso ir kiek gražių ir mielų dalykų pastebėsi kiekvienoje dienoje, kiek džiaugsmo atneš tavo pasirinkimai, kokio dydžio bus visos tavo pergalės, nes šių tai tikrai bus. kiekvienoje akimirkoje! tik ar tu sugebėsi jas pastebėti?
tai ir dar daugiau turime savo viduje, tačiau kartais užsklendžiame šitai, o prireikus - nebegalime atrakinti spynų. kartais tenka iš naujo išrasti save ir nors tai nėra taip paprasta - nėra ir neįmanoma. reikia nebijoti sulūžti. nes tik ant švaraus pagrindo gali pastatyti kažką naujo ir gražaus. kitaip tariant, tik nukritęs gali atsistoti. tik nuo žemės gali atsispirti, jog imtum skristi. 
norėčiau būti paukščiu. tikriausiai skraidyčiau kasdien iki įsiskaustų sparnus, o tuomet, po trumpos pertraukėlės, vėl plasnočiau po dausas. nes mylėti labai gera. pirmiausia, save. o po to ir visa kita. 
išrasti save - tai reiškia susiimti, išdrįsti pasirinkti sudėtingesnį kelią ir pasimokius iš to, kas įskaudino, atrasti naujus sprendimus, it šauniam lenktynininkui išlaviruoti geriausius manevrus ir palikti už nugaros akmenis, kurie tempia žemyn. 
tik nebijoti.
reikia pasistengti ir nebijoti.
žmonėms gali nutikti dar ne tiek visko. jie tiesiog sukurti taip, jog viską galėtų. jeigu tik norės.

2018-04-01

ne dostojevskis, bet irgi apie idiotizmą

tiek susižeidusi nebuvau dar niekada. jeigu bent kiek pagalvoju, tai suprantu, kad per pastaruosius du metus apskritai laiminga būdavau bene vieną savaitę per sezoną - visa kita būdavo laukimas, laiko stūmimas, klausymasis nereikšmingų pokalbių ir galvos linkčiojimas. jau visą begalybę gyvenimo nebuvo savaitgalio, kuriuo mėgaučiausi, kurį leisdama ilsėčiausi, nes visas jame esantis laikas sučiumpa mane ir ima rodyti siaubingiausius prisiminimus, kuždėti, kas turėjo būti, bet niekada neįvyko ir jau nebeįvyks. 
nežinau, ką tokio blogo esu kada nors padariusi, jog tiek daug skausmo ir negerovių turėjo būti pasiųsta man. visą laiką, kiek tik įmanoma prisiminti, būdavau ta, kuri rūpinasi, ta, kuriai rūpi, kad ir kas benutiktų. visą laiką buvau ta, kuri ieškojo išeičių, kuri sugalvodavo, kodėl nėra taip jau blogai, ta, kuri kovodavo ir pataisydavo situaciją, kai viltys seniai būdavo užgesusios. visą laiką buvau ta naivioji, kuri tikėjo mistine meile, tikra draugyste, gyvenimo grožio, žmonių gėriu, bet.. nieko panašaus iš tikrųjų nėra. 
stebuklų nebūna, tai pirma.
žmonės myli tik save, tai antra.
užuot užpildę save nuoširdumu, meile, atvirumu visi apsirūpina pavydu, neapykanta, pasipūtimu, egoizmu, tai trečia.
jie visada tik sako, niekada iš tikrųjų neturi to omeny; viskas yra suvaidinta, tai ketvirta.
niekuo negalima pasitikėti, tai penkta.
kitokiems vietos nėra, tai šešta.
pasaulis sukasi tik aplink seksą, pinigus ir valdžią, tai septinta.
jeigu galima rinktis lengvesnį kelią ir pasiduoti, tai žmonės visad tai ir pasirinks, tai aštunta. 
aš pamečiau visus dalykus, kurie mane darė laiminga. ant visko dabar užrašyta, jog skauda.  nebegaliu nuo visos širdgėlos pasislėpti darbe, negaliu jos išsapnuoti, nes net ir miegodama sapnuoju košmarus, nes negaliu džiaugtis platoniška meile, nes visur, kur tik pažvelgiu, regiu savo klvailumą, netikusius sprendimus, nepelnytą pasitikėjimą, kuris irgi žlugdo. argi negali būti bent vieno žmogaus pasaulyje, kuris sakydamas

tu - lobis

turėtų tai omeny ir be jokių logiškų ir nelogiškų priežasčių nebandytų užkasti to lobio dar giliau? kuriam taip patiktų, kad aš

jauna, graži, protinga ir sekasi (man) tai, ką darai (-au)

jog negalėtų to paleisti, negalėtų įsivaizduoti kieno nors kito rankose, giliai įtikėtų, jog tik šita laimė mums, ne kitiems.
bet štai, vėl apie tą patį, dėl to paties. jau įsitikinau, kad visų ašarų išverkti neįmanoma, bet eilutė po eilutės nieko nepakeitė, nes, matyt, tas naivumas manyje tiek įsiskverbęs, jog jau niekaip nebepašalinsi.

2018-03-29

sextape by disciplinuoti ir bausti

guliu lovoje ir pro lango plyšį stebiu kaip pavasaris įninka į sniegą. pirmieji akordai iš karto ima priminti tave, plūduriuojantį tamsoje nenoro, tamsoje egocentrizmo. noriu paprašyti take me one more time, galvodama apie šypseną kitame stalo gale vakarieniaujant, apie 

nenoriu
nes tu telefone

arba apie

galvoji čia man lievai būtų?

ir apie įžūlius, jaudinančius žvilgsnius, kai žinai, kad pastebiu, nes nuo jų suvirpa kojos. apie tai, kaip nešioji mane ant rankų, keikiesi dėl mano seksualumo, kaip sakai, kad mano veido mimikos dailios ir juokingos, kaip drastiškai ieškai progų su manimi pasimatyti, nenori paleisti rankos vairuodamas, bet pats to nesuvokdamas tuo metu suteiki progą stebėti tavo pamišusiai gražų veidą, į kelią sutelktas akis. ir tada garmu į bedugnę su noru taip važiuoti kiaurą parą, nors ir be tikslo, nors ir per visą pasaulį. 
vieną naktį sekiau tau pasaką. atsilyginau už tą, kurią tu pasekei man. tavoji buvo romantiškesnė, sukabinta dviejų delniukų, užgydytais keliais, be melų ir išdavysčių, suraityta po mėnulio šviesa ant šalto marių ledo. tik nesibaigė ji geruoju. kažin kur išgaravo galvos svaigimas, gilūs atodūsiai, negalėjimas atsisveikinti, maximus yolomus. tas svaiginantis grožis ir protas pasirinko save ir darbą, ištrynė naktį po palme vandenynui suošus, keisti prisipažinimai buvo sufalsifikuoti ir išsakyti per greitai. mėnulį sukarpė diena ir liko coliukė viena prieš pasaulį. 
miško ir uogų kvapus išblaško silpnumas, o nuvytus mano gėlėms lieka žydėti narcizai. ilgu ieškoti vietos savo pačios lovoje, neužčiuopti tavo šiltų rankų, nepaprasta nusivilti ir susivokti, kad meilė - tai pramanas senų bobučių. trūksta to patogumo būti savimi, džiaugtis atvirumu, laisve rūpintis, kalbėti be perstojo, su saldžiu malonumu tavimi domėtis, prajuokinti; sustatyti save iš naujo, kur kas geresnę, tarsi nulietą tavo patraukliai figūrai, visai asmens povyzai.
gal gali man pasakyti, kodėl nors vienas, nors ir pats mažiausias dalykas pasaulyje, negali būti nekomplikuotas? aš jau taip pavargau, kad kiekviena kova - tai mūšis su vėjo malūnais, nebeinu, o kiūtinu gatve, nebesišypsau, o inscenizuoju, nebemąstau, o išleidžiu paskutinius gaisus. nepajėgiu atsukti laiko atgal, dabartyje manęs nėra, o ateities negaliu sukarpyti juostelėmis ir susidėti taip, kaip man gražiau. gal tu žinai, ką daryti geriau? juk tikėjau tavim.
noriu tavęs, noriu namų, noriu švelnios beprotybės, noriu, kad sakytum "aš kelyje pas tave", ns suprastum, jog ne viskas, kas racionalu, yra ir teisinga. tik kad pažadinti to, kas jau mirė, deja, neįmanoma.

2017-09-21

we're walking the wire, love

trapu. 
kurti save, kitą žmogų ir judviejų bendrą visumą yra kruopštus, atsakingas ir trapus darbas. pastatai vieną detalią netiksliai ir bandai susidoroti su pasekmėmis amžinybę, kartais galbūt netgi viską sugriauni nepataisomai. tuomet gailiesi, graužiesi, kažką kaltini, gal netgi save. ilgainiui pasirengi gydymosi etapui - jis vargina, tačiau galiausiai išsigelbėji. tuomet susikaupi ir imi kurti dar kažką naujo. 
tačiau tai vis tiek trapu.
leistis būti pažeidžiamu - sudėtinga. nelengva atidaryti magiškas duris į savo vidinį pasaulį, baugu pasiduoti nežinomybei, kuri būtinai aplanko. visai nesmagu neturėti atsakymų, nesuprasti, ką galvoja tau brangiausias žmogus.
trapu.
planuoti, galvoti, kurti, ruošti, ieškoti ir atrasti bendrus interesus, tačiau taip ir nesugebėti jų realizuoti. bandyti rizikinga, klaikiai pavojinga ir abejotina. nes santykiai, matyt, toks jau dalykas - kaip aukštoji matematika mandarinų kalba.
trapu.
bet santykiai tokie jau yra. vaikštome ribomis, mėgaujamės iki apsąla kiekviena kūno ląstelė geraisiais momentais, prikaupiame tiek jėgų, jog išgyvename net ir sunkiuosius momentus. taip nutinka savaime, kai tu esi "brangioji" kažkam ir turi savo "brangųjį". kartais geri dalykai reikalauja aukų, kartais būna sunku - bet visada verta. vaikštome tiesėmis, kurios pavirsta kampais - tai vis klasikiniai gyvenimo ir meilių scenarijai, bet ko gi nepadarysi, kad būtum laimingas, a? padarysi viską. taip ir yra, taip ir išeina, taip ir gaunasi.
o visgi trapu.

2017-09-18

balsas rudeniui

nina tinka šiandienai. ateinantiems 2,5 mėnesio. kai du juodi paukščiai nuskrodžia pilku oru. kai nėra ką mylėti. kai norisi paslėpti nuogas pėdas po antklode, krykštauti ir šypsotis jam, nors jo nėra, gurkšnoti karštą avietėmis kvepiančią arbatą, skaityti knygą ir kartkartėmis pakelti protingų akių žvilgsnį į didelį bespalvį langą vien tam, kad suprastum, jog ruduo čia, jog vienas užsikasei jame ir taip turėsi ne tik praleisti rudenį, bet dar ir peržiemoti. 
kartais praleidžiu pusdienį dėliodama mintis ir apeliuodama idėjas į ateitį. ateitį, kurios, jau tūkstantąjį kartą sau kartoju, netgi nėra. nėra nei su juo, nei su rudeniu, nei su savimi pačia. nes yra dabartis arba nieko. bet niekas netinka - atsisakau jį įtraukti į dienos meniu, todėl reikia grįžti prie dabarties, užžarstyti cukraus jeigu jo trūksta, padidinti vartojimo kiekį, nes laiko nepritaupysi, momentų irgi ne. nieko nesutaupysi, todėl ar verta eikvoti save koncentruojantis į rytojų, į po mėnesio, į kitą vasarą, į po metų ar šešių. ne. nes aš čia ir dabar. ir kiti - jie irgi čia ir dabar. nūnai atrodo, kad ne, bet tik dėl projekcijų, dėl gripu sergančių lūkesčių. 
o kol aš čia ir dabar, tol noriu braidyti po mišką: sausą, šlapią, žalią, spalvotą, nykiai pilkšvą, persotintą rūko ir miglos, vienišą arba užpildytą žmonėmis, ankstyvą ir vėlyvą - tokį, kokį galima gauti tą sekundę. kol aš čia ir dabar, tol noriu santykių - su visais žmonėmis, su kuriais tik galiu susidurti ir sukontempliuoti bet kokį pozityvų kontekstą. kol aš čia ir dabar - tol reikia įdėti pastangų, kad taip ir išliktų, kad išlikčiau ir dabar, o ne nusikeberočiau į rytojų, į po mėnesio, į kitą vasarą, į po metų arba šešių. ne, nors rudenį liūdniau, bet geriems dalykams vykti metų laikas nesvarbus, nėra tinkamo ar netinkamo laiko, nieko nėra - tik dalykai ir asmuo, ir to asmens požiūris. štai tiek. 
nina tinka šiam rudeniui, ateinantiems keliems mėnesiams. o tada labai tiks joe cocker ir ray charles. ir throttle. ir visi kiti mano pamėgtieji. o pavasarį santana. štai ir vėl - pradedu. turėti minčių į priekį - nėra blogai. gyventi į priekį be pradžių - čia jau blogiau. to ir nedarykime. o dabar - nina ir darbai - su nauju ryžtu, entuziazmu ir pastangomis. nereikia laukti jeigu jo nėra, nereikia laukti jeigu nėra nei jo, nei kažko kito. aš tai esu.