BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2018-05-22

recognize the violence in your eyes

prieš kelias dienas svečiuose buvo du ponai išdavikai - atnešė lauktuvių prastai supakuotą melą. saliutuodama taure smalos, kuri pakeitė kraują venose, pavaišinau ir juos. gėlės aplink iškart prarado spalvą ir nuvyto, oras suplėso. netyčia įkvėpusi jo pasigavau užkratą - kaulai dabar popieriniai, žingsnis stiklinis, o akys - bežadės. 
visa, kas iki šiol atrodė tiesa ir tikrovė, pranyko kaip iškvėpti cigaretės dūmai. klausimai, iki šiolei buvę tiesiausiu keliu prie atsakymo, dabar tiesiog smūgiai į paširdžius,  uždara, aklina siena. geležinė uždanga, apklojusi saulėtą mano pasaulį, per kurią negaliu prasibrauti, nes atrodo, kad už jos irgi nieko nėra. nėra atvirų ir nuoširdžių žmonių, nėra gerumo, nes tie, kas buvo šito ikonos - pasirodo, kad yra netgi baisesni už daugelį kitų.
kaip surasti naują jėgą ir motyvaciją, su kuria būtų vėl gera pasitikti taip iki šiol mylėtus rytus? kaip vėl gebėti lydėti vakarus su šypsena, kai ja pasinaudojo ir sutrypė tie, kas turėjo būti šaltiniais? gal visa tai normalu, tik aš nesuprantu. gal naujausia šiuolaikiškumo inovacija - niekada nesiderinti, niekada nepaklusti, saugoti savo asmenį net jeigu tai be perstojo daužo į šipulius tą, kurį "myli". o gal tai pati meilė - kažkokia naujoviška, transformuota, seamless? kas penkias minutes gali mylėti vis kitą, žmogų, ne žmogų, kekšę ar žuvį; gerbi ir didžiuojuosi tik savo individu, sveikumo sumetimais profilaktiškai apsimeti, kad kaltini ir grauži save, bet nieko nepakeiti; gal tai naujo kasdienio žmogaus bruožas, implikuotas į meilę, kuriam užtenka lengva ranka mėtyti "atsiprašau" ir "negaliu" kaip kokiam elgetai gatvėje centus. nes juk na ir kas? ribotame laike turi pasiimti visa tiek ir taip, kad su paskutiniu atodūsiu būtum pilnas pasitenkinimo. gal aš tiesiog pati kalta, nes tik aš esu kitokia, nes tik man nėra ribų ir sienų įveikti ir laužyti save vardan didesnio tikslo, nes tu pats vienas - niekada nesi didesnis, nesi apskritai tikslas - tu tiesiog jau egzistuoji, gimsti tam su užduotimi rasti kitą savąstį, kovoti, išmokti laužyti ir statyti, taisyti klaidas, kad jos virstų pamokomis. 
tik sąryšis su kitu yra tikslas, tik savęs papildymas kitomis mintimis, kitais bruožais, iššūkiais, neprašytais iššauktiniais jausmais yra tikslas ir magija. nebent gali prisiekti, jog tu pripažįsti, kad nori gyventi ir mirti vienas, glostydamas katę, kuri šiaušiasi prieš tavo ranką, kai ją glostai. jeigu gali  būti sąmoningas ir sudėti į krūvą visą savo kada nors patirtą skausmą į vieną ir pasakyti, kad nepaisydamas nieko verčiau renkiesi jį - net ir kelis kartus didesnį - nei pastangą būti sąžiningu, nei pastangą rūpintis kitu tiek, kiek tau patinka, kai tai daro kiti. juk sąžininga duoti ką nori imti, ką mėgsti gauti - tą patį atiduoti. ar yra kažkokie kitokie sąžiningumo ir pagarbumo apibrėžimai, kurių aš nežinau?
nežinau, ką dabar galima statyti, kai šita planeta, kažkokia negyvenama, be žemės, vandens, oro ir šviesos, be maisto. šūdų karalija, kuri pagal nesuvokiamą algoritmą, įsijungia ir ima ryti visa aplink.

2018-05-07

su magnio stikline rankose

pamiršau tiek daug dalykų ir užsidariau savo juodoje dėžutėje. kokia aš esu, kas aš esu, dėl ko vertinu žmones ir dėl ko jie vertina mane. pamiršau, ką reiškia juoktis iš širdies, džiaugtis dideliais ir mažais dalykais, užjausti, mylėti (save ir kitus), ką reiškia daryti tai, kas patinka, ieškoti ir atrasti. pamiršau, kad laikas labai svarbus ir kad tai - vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų turiu, kurį galiu nuspręsti, kaip panaudoti. įsisukau į visus liūdesius ir skausmus ir pamiršau, kas yra svarbu. o svarbu tiek daug: svarbu, kad aplink mane yra žmonių, kuriems rūpiu, kurie nori dalintis dalykais, suteikiančiais laimę; žmonių, kurie nori padėti ir pasirūpiti - taip, kaip jie moka; pamiršau, kad myliu; pamiršau, kad galvoti kartais nepakanka, taip pat, kaip kartais nepakanka tik jausti, kaip nepakanka įsivaizduoti esą užsipildžius vien buvimu su kitais. yra tiek daug svarbių dalykų: žinutės, kurias kasdien komunikuojame kitiems, pavyzdžiai, kuriuos rodome ir kuriuos imame iš kitų, bėgimas nuo tiesos, buvimas atviru su savimi, nesmagių tiesų pripažinimas, valia, troškulys, kurį būtina patenkinti: kad ir kas tai būtų - žinios, sportas, sveikata, kitos savęs tobulinimo projekcijos. svarbu ir kaip žvelgi į pramiegotą šeštadienio dieną - malonų vartymąsi visą dieną lovoje ar bandymą užmiršti, kad pasaulis egzistuoja (arba tu, deja, egzistuoji jame). svarbu, kaip apskritai žvelgi į pasaulį, kad ir kokius pokštus jis krėstų. gal atrodo, kad lieku viena, kovoju su malūno sparnais, kad jau nieko niekada gero nebebus, kad per daug toli nugarmėjau žemyn - bet aš klystu - nebus vienų žmonių, dėl jų bus liūdna kurį laiką, tačiau bus kiti - o aš būsiu dėl jų. taip veikia visata. vieni ateina, kiti - išeina. vieniems leidžiame įkaudinti mus ir jie būna nusipelnę šito, kitiems - irgi leidžiame, tačiau šieji palieka mus neatsipirkę geromis emocijomis. ne, pasaulis nėra teisingas - labai skaudu šitai pripažinti, tačiau mūsų tikslas - stengtis padaryti jį kuo teisingesniu, dalintis gerais, pozityviais dalykais, jaukiomis šypsenomis ir akimirkomis, įsismelkiančiomis į širdies gelmes. nėra tokio dalyko kaip padėties nebuvimas. yra tiesiog skirtingo lygio kovos, kurias, nori nenori, tenka kovoti kasdien. svarbu, pamiršau, kad svarbu, jog nereikia tiek susikoncentruoti į save ir, juolab, į neigiamus išgyvenimus. svarbu žydėti meile, kuri kvepia alyvomis. svarbu ieškoti atsakymų, bandyti įvairius dalykus tol, kol surasime padėčiai tinkamą atsakymą. jog jis tinkamas - pajusime širdimi. anksčiau ar truputį vėliau. juk kitaip nebūna - gyvenimas visada išsisprendžia. žinau, jog turiu visas sąlygas tam. visus iššūkius, visas galimybes iššūkiams. gal buvau kiek pavargusi nuo viso to, nuo to gniužulo išgyvenimų ir įvykių, kurie buvo užgriuvę mane pastaruoju metu, tačiau jau laikas stotis ant kojų ir kilti, nes prisiminiau visa, ką reikėjo, prisiminiau save ir dabar - dabar bus linksma. dabar, kai mylėsiu aš, mylės ir kiti. prisimenu - neskubėti ir mėgautis, mylėti ir gerbti, saugoti ir atvirauti, dovanoti ir vertinti. tai svarbiausia. kad viskas imtų kvepėti alyvomis. 

2018-04-06

reinvent yourself

tu gilus.
žmogus.
kupinas mistinio sugebėjimo pasiekti neįtikėtinus rezultatus, užsibrėžti ekstremalius tikslus ir su kryptimi (ar be jos) nužygiuoti iki finišo tiesios.
tu tiek galingas, jog nuo tavęs priklauso, kiek stipriai galima paskleisti gėrį po pasaulį. vien tik nuo žvilgsnio priklauso, ar suliepsnos širdelėje ugnis, ar pasklis kibirkštėlės aptrupėjusiose gyslose, sužadindamos nenumaldomą energiją ir meilę visatai.
nuo tavo gigantiško proto priklauso, ar būsi laimingas, ar pajėgsi pasidalinti tuo su kitais. nuo proto priklauso ir kiek gražių ir mielų dalykų pastebėsi kiekvienoje dienoje, kiek džiaugsmo atneš tavo pasirinkimai, kokio dydžio bus visos tavo pergalės, nes šių tai tikrai bus. kiekvienoje akimirkoje! tik ar tu sugebėsi jas pastebėti?
tai ir dar daugiau turime savo viduje, tačiau kartais užsklendžiame šitai, o prireikus - nebegalime atrakinti spynų. kartais tenka iš naujo išrasti save ir nors tai nėra taip paprasta - nėra ir neįmanoma. reikia nebijoti sulūžti. nes tik ant švaraus pagrindo gali pastatyti kažką naujo ir gražaus. kitaip tariant, tik nukritęs gali atsistoti. tik nuo žemės gali atsispirti, jog imtum skristi. 
norėčiau būti paukščiu. tikriausiai skraidyčiau kasdien iki įsiskaustų sparnus, o tuomet, po trumpos pertraukėlės, vėl plasnočiau po dausas. nes mylėti labai gera. pirmiausia, save. o po to ir visa kita. 
išrasti save - tai reiškia susiimti, išdrįsti pasirinkti sudėtingesnį kelią ir pasimokius iš to, kas įskaudino, atrasti naujus sprendimus, it šauniam lenktynininkui išlaviruoti geriausius manevrus ir palikti už nugaros akmenis, kurie tempia žemyn. 
tik nebijoti.
reikia pasistengti ir nebijoti.
žmonėms gali nutikti dar ne tiek visko. jie tiesiog sukurti taip, jog viską galėtų. jeigu tik norės.

2018-04-01

ne dostojevskis, bet irgi apie idiotizmą

tiek susižeidusi nebuvau dar niekada. jeigu bent kiek pagalvoju, tai suprantu, kad per pastaruosius du metus apskritai laiminga būdavau bene vieną savaitę per sezoną - visa kita būdavo laukimas, laiko stūmimas, klausymasis nereikšmingų pokalbių ir galvos linkčiojimas. jau visą begalybę gyvenimo nebuvo savaitgalio, kuriuo mėgaučiausi, kurį leisdama ilsėčiausi, nes visas jame esantis laikas sučiumpa mane ir ima rodyti siaubingiausius prisiminimus, kuždėti, kas turėjo būti, bet niekada neįvyko ir jau nebeįvyks. 
nežinau, ką tokio blogo esu kada nors padariusi, jog tiek daug skausmo ir negerovių turėjo būti pasiųsta man. visą laiką, kiek tik įmanoma prisiminti, būdavau ta, kuri rūpinasi, ta, kuriai rūpi, kad ir kas benutiktų. visą laiką buvau ta, kuri ieškojo išeičių, kuri sugalvodavo, kodėl nėra taip jau blogai, ta, kuri kovodavo ir pataisydavo situaciją, kai viltys seniai būdavo užgesusios. visą laiką buvau ta naivioji, kuri tikėjo mistine meile, tikra draugyste, gyvenimo grožio, žmonių gėriu, bet.. nieko panašaus iš tikrųjų nėra. 
stebuklų nebūna, tai pirma.
žmonės myli tik save, tai antra.
užuot užpildę save nuoširdumu, meile, atvirumu visi apsirūpina pavydu, neapykanta, pasipūtimu, egoizmu, tai trečia.
jie visada tik sako, niekada iš tikrųjų neturi to omeny; viskas yra suvaidinta, tai ketvirta.
niekuo negalima pasitikėti, tai penkta.
kitokiems vietos nėra, tai šešta.
pasaulis sukasi tik aplink seksą, pinigus ir valdžią, tai septinta.
jeigu galima rinktis lengvesnį kelią ir pasiduoti, tai žmonės visad tai ir pasirinks, tai aštunta. 
aš pamečiau visus dalykus, kurie mane darė laiminga. ant visko dabar užrašyta, jog skauda.  nebegaliu nuo visos širdgėlos pasislėpti darbe, negaliu jos išsapnuoti, nes net ir miegodama sapnuoju košmarus, nes negaliu džiaugtis platoniška meile, nes visur, kur tik pažvelgiu, regiu savo klvailumą, netikusius sprendimus, nepelnytą pasitikėjimą, kuris irgi žlugdo. argi negali būti bent vieno žmogaus pasaulyje, kuris sakydamas

tu - lobis

turėtų tai omeny ir be jokių logiškų ir nelogiškų priežasčių nebandytų užkasti to lobio dar giliau? kuriam taip patiktų, kad aš

jauna, graži, protinga ir sekasi (man) tai, ką darai (-au)

jog negalėtų to paleisti, negalėtų įsivaizduoti kieno nors kito rankose, giliai įtikėtų, jog tik šita laimė mums, ne kitiems.
bet štai, vėl apie tą patį, dėl to paties. jau įsitikinau, kad visų ašarų išverkti neįmanoma, bet eilutė po eilutės nieko nepakeitė, nes, matyt, tas naivumas manyje tiek įsiskverbęs, jog jau niekaip nebepašalinsi.

2018-03-29

sextape by disciplinuoti ir bausti

guliu lovoje ir pro lango plyšį stebiu kaip pavasaris įninka į sniegą. pirmieji akordai iš karto ima priminti tave, plūduriuojantį tamsoje nenoro, tamsoje egocentrizmo. noriu paprašyti take me one more time, galvodama apie šypseną kitame stalo gale vakarieniaujant, apie 

nenoriu
nes tu telefone

arba apie

galvoji čia man lievai būtų?

ir apie įžūlius, jaudinančius žvilgsnius, kai žinai, kad pastebiu, nes nuo jų suvirpa kojos. apie tai, kaip nešioji mane ant rankų, keikiesi dėl mano seksualumo, kaip sakai, kad mano veido mimikos dailios ir juokingos, kaip drastiškai ieškai progų su manimi pasimatyti, nenori paleisti rankos vairuodamas, bet pats to nesuvokdamas tuo metu suteiki progą stebėti tavo pamišusiai gražų veidą, į kelią sutelktas akis. ir tada garmu į bedugnę su noru taip važiuoti kiaurą parą, nors ir be tikslo, nors ir per visą pasaulį. 
vieną naktį sekiau tau pasaką. atsilyginau už tą, kurią tu pasekei man. tavoji buvo romantiškesnė, sukabinta dviejų delniukų, užgydytais keliais, be melų ir išdavysčių, suraityta po mėnulio šviesa ant šalto marių ledo. tik nesibaigė ji geruoju. kažin kur išgaravo galvos svaigimas, gilūs atodūsiai, negalėjimas atsisveikinti, maximus yolomus. tas svaiginantis grožis ir protas pasirinko save ir darbą, ištrynė naktį po palme vandenynui suošus, keisti prisipažinimai buvo sufalsifikuoti ir išsakyti per greitai. mėnulį sukarpė diena ir liko coliukė viena prieš pasaulį. 
miško ir uogų kvapus išblaško silpnumas, o nuvytus mano gėlėms lieka žydėti narcizai. ilgu ieškoti vietos savo pačios lovoje, neužčiuopti tavo šiltų rankų, nepaprasta nusivilti ir susivokti, kad meilė - tai pramanas senų bobučių. trūksta to patogumo būti savimi, džiaugtis atvirumu, laisve rūpintis, kalbėti be perstojo, su saldžiu malonumu tavimi domėtis, prajuokinti; sustatyti save iš naujo, kur kas geresnę, tarsi nulietą tavo patraukliai figūrai, visai asmens povyzai.
gal gali man pasakyti, kodėl nors vienas, nors ir pats mažiausias dalykas pasaulyje, negali būti nekomplikuotas? aš jau taip pavargau, kad kiekviena kova - tai mūšis su vėjo malūnais, nebeinu, o kiūtinu gatve, nebesišypsau, o inscenizuoju, nebemąstau, o išleidžiu paskutinius gaisus. nepajėgiu atsukti laiko atgal, dabartyje manęs nėra, o ateities negaliu sukarpyti juostelėmis ir susidėti taip, kaip man gražiau. gal tu žinai, ką daryti geriau? juk tikėjau tavim.
noriu tavęs, noriu namų, noriu švelnios beprotybės, noriu, kad sakytum "aš kelyje pas tave", ns suprastum, jog ne viskas, kas racionalu, yra ir teisinga. tik kad pažadinti to, kas jau mirė, deja, neįmanoma.