BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2019-01-01

10 minučių, kai paukščiai nusileidžia į žemę

į dangų iššauna dešimtys tūkstančių gėlių žiedų. po sekundės kitos pradingdami jie užleidžia vietą kitiems. šie - dar kitiems. žvilgsnis pasiduoda margalapiams šokiams, sulaikiusi kvapą seku savo širdies dūžius. aš pasirengusi.
pasirengusi atsisveikinti su nelaimingomis meilėmis ir nepasisekimais, su niekšingais žmonėmis, apie kuriuos pagalvojus, rodos, protas graso išsitaškyti į tuntą mažų gabalėlių užuot pajėgęs sumoti, kaip kai kurie dalykai apskritai įmanomi. pasirengusi eliminuoti pyktį, nepasitenkinimą, destruktyvius požiūrius ir indulgencijas dalinančios karmos taip mėgstamą negatyvią energiją, sklidusią išorėn tiesiai iš visos mano esybės.
pastarieji metai man buvo kone sunkiausi per pastaruosius.. penkiolika metų, mažų mažiausiai. subyrėjusi ir išspjauta iš žemės drebėjimo epicentro, sugniužusi, nepakankama, sulaužytomis kojomis bandanti atsikelti iš lovos - juodžiausios dienos, juodžiausi sapnai gainiojo mane kasdien, iki kol pavergdavo beviltišką bandymą priešintis ir vėl užkasdavo po žemėmis. prisipažinsiu, praėjusiais metais miriau. to, kas buvau, neliko nė kruopelytės. strigau darbe, strigau asmeniniame tobulėjime, strigau santykiaudama su kitais žmonėmis ir pačia savimi. apkurtau skausmo triukšme ir palioviau  gyventi bei šviesti. susikaupti pakelti stiklinę vandens prie lūpų dažnai buvo nelygu sizifo darbo kančiai, tik drebantys pirštai patrynę užraudotas akis vos ne vos pridegdavo cigaretę. su kiekvienu sveikatą deginančiu dūmu apsimesdavau nutolstanti nuo to, kas vyko manyje - šėlstantis sukrutinto širšių lizdo gyvenimas.
tačiau aš turiu taisyklę, jog liūdėti ir kabintis į tą patį šiukštu negalima ilgiau kaip metus. taigi, tą paskutinę metų naktį, vienintelę naktį, kai net paukščiai vos kelioms minutėms nusikarūnuoja nusileisdami į žemę pasislėpti nuo garso, šviesų ir į orą išėjusių pinigų rūko, pasitikau su giliausiu visatoje įsitikinimu, kad naujieji metai bus pilni įprasmintų pažadaų, sugrįžimo į save, savęs atstatymo, nuotykių ir klajonių, naujo savarankiškumo ir nepriklausomumo. aš vėl būsiu pakankama, vėl savo svajonėmis atsiauginsiu sparnus ir, tebūnie, jie bus naivūs ar nevisada pagrįsti ir teisingi, tačiau jie bus tik mano. aš visa būsiu tik savo ir sau, ir tai bus nuostabiausias metų nutikimas.
neprisižadėsiu sau paikai numesti svorio ar liautis rūkyti, pamiršti visus gerai žinomus keiksmažodžius ar atnaujinti ryšius su žmogumi a, su žmogumi b ir c - nieko panašaus. naujuosius metus pasitikau su dideliu dėkingumu, kurį man priminė juokdario likimo netikėtai pakištas žmogus, su didžiausia meile savo mamai, kuri man kartojo, jog esu nuostabi ir palaikė visus tuos kartus, kai nepaisydama nieko vaikščiojau gatvėmis apsipylusi ašaromis, visai nematydama kelio. aš jau supratau, jog mylėti ir atsiduoti moku karščiau ir stipriau už viską, todėl naujųjų metų patyrimas bus išmokti strateguoti tą meilę, visą ją nukreipti į save tam, jog it saulė aukščiausiame zenito taške, šildyčiau tuos, kurie nebijo basomis bristi per ryto rasos nugultus žolynus.
naujaisiais metais aš būsiu laisva ir pasirengusi laimei, džiaugsminga ir šokliuojanti per kiekvieną kulminacinį lūžio tašką. tarp savo 8 dienų nindzės maratono retkarčiais įkrisiu į žvakių šviesos gaubiamus patalus tam, kad padėkočiau visatai, pareflektuočiau apie tai, kas dedasi nūdienoje ir su nauja spalvų palete pasveikinčiau kitą gražų rytą, trokštantį manęs taip pat labai kaip ir aš jo. konstanta čia yra viena ir labai paprasta - gyvenimas gražus. ir aš jį myliu. už tai ir dar daugiau.

po

kai tu grįžti, sienos jau sugėrusios mano kvatojimo garsą. vienintelis gyvas priminimas - vienišas dantų šepetėlis. tai visa, kas iš manęs liko.

2018-12-30

dangus neturi išrinktųjų

todėl ir tu, ir aš kartais parkrenti ant žemės ir prispaudęs rankas prie krūtinės skaudžiai raudoji. todėl ir tu, ir aš kartais kvatoji saulės atokaitoje tarsi šiandiena - tavo mylimiausia akimirka gyvenime; juk žinai tą jausmą, kai krūtinė būna užpildyta spalvoto džiaugsmo, laisvės, kūrybinės galios, suvokimo, jog viskas įmanoma, jog viskas galima, jog nėra jokių ribų, reikia tik tavo paties intencijos ir noro įgyvendinti savo troškimus, įkopti į mėnulį.
beklajojant begaliniais londono gatvių labirintais, įsidėmint visas tuščias sutiktas akis, suprantu, jog mes visi lygūs. nei tu, nei aš, nei kas nors kitas niekam negali duoti nurodymų kaip gyventi, ką rinktis, kuo tikėti, ką žinoti, ką veikti, ką ir kaip nuvertinti ar įvertinti. visi mes kartais parkrintame, kartais - ant skirtingų kalvų, bet laimėjimas tavo - kalvai estint aukštesnei, o stojantis ant kojų ir žvelgiant iš padilbių į kitus prisimink, jog tu - žmogui identiškas, bet autentiškas žmogus. nesuprask manęs neteisingai - šiukštu neskatinu lygintis, ieškoti panašumų ar didesnių skirtumų. priešingai, nepamiršk, jog mes visi vienodi, visi lygūs, visi galime tą patį, visi norime to paties, visi svajojame apie tą patį, todėl tik noriu priminti, jog būtum teisingas, jog niekada nepamintum kitų taip pat, kaip ir neturėtum paminti savęs. kaip taip? kai tik pajusi, jog tavo skalsumui trukdo kas nors kitas - apeik tai arba pasvarstyk, ar tavo užgaida yra teisinga. ji nėra teisinga tuomet, kai tavo įrankiu tikslui pasiekti tampa kiti žmonės, jų valia, laisvė ir ramybė. vienintelis įrankis, kurį turėtum naudoti savo tikslams - tai tu pats, tavo akys, rankos ir kojos, tavo meilė svajonėms ir aukštiesiems beržams. vienintelis tavo tikslas - tu pats, tavo savęs paties apibrėžimas ir skulptūravimas, nuolatinis dailinimas ir praskintas kelias į properšas su gražiausiais pasaulyje vaizdais, tarp kurių - magiškus garsus leidžiantys vėjo varpeliai, dangaus kursyvu ratus sukantys paukščiai ir jų dainos. žinoki, kad kai neaprėpiamame savo triukšme imsi girdėti šitai, kai jausi vėjo kojas, bėgiojančias tavo pasišiaušusiais plaukais, kai įkvepiamas oras bus aiškiai atpažįstamas ir užsiuos metų laikais, senele, vedančia tave į mokyklą pirmos klasės rytais, vėlyvu nubudimu sekmadienį, pasibaigusiais santykiais ar streso kupina darbo diena - tu būsi savo vietoje, tu jau galėsi susivokti savyje ir judėti į gražiausius tolius, kurie iki šiol buvo tavo galvoje, tavo užrašų knygelėje, tavo kalendoriuje ar pasakojimuose geriausiems draugams. 
dangus neturi išrinktųjų, todėl nei tu, nei aš, nei kas nors kitas nėra nusipelnęs daugiau ar geriau, todėl šios beprasmybės visai nereikia norėti ir siekti. mes visi žaidžiame su savo angelais, kovojame su demonais, šarvuojamės kas kuo išmanome, tačiau nesame daugiau ar mažiau apsaugoti nuo pavojų, nuo galimybių, nuo abejonių, nuo mįslingų ligų, laužančių kaulus ir širdį. štai todėl niekuomet nebūk piktas ar nepatenkintas, niekada nesistenk nubausti savęs ir kitų, supykti ant aukštesnių gyvenimą varančių jėgų tokių kaip meilė, draugystė, pasiaukojimas, rūpestis, tikėjimas, kūryba, naivus idealizmas ir įprastas nuosmukis. žinok, jog be tavęs nieko nebus. nieko nebus jeigu neišliksi teisingu ir ištikimu sau; o aš esu įsitikinusi, jog tavo prigimtyje, nėra įrašyta šėtoniško dekalogo, skelbiančio, jog reikia užlipti ant kiekvieno sutiktojo, kuriame empatija ir globa - išbraukti, tamsiai užtušuoti, uždrausti. 
tu tiesiog eik pirmyn link savo dangaus, pailsęs prisėsk ant suoliuko išgerti kavos, atgauk jėgas, atstatyk savo pusiausvyras ir tuomet vėl stryktelk ant kojų, ir eik. tu niekada nebūsi nubaustas, niekada nebūsi palenktas ir palaužtas (nebent intensyviai siektum savo jausmams sukurti tokias prasmes), kol pats jausi karštį, tekantį krauju. jeigu tau prireiks pagalbos ir meilės iš šalies, pasidalink tuo poreikiu drąsiai, nebijok būti pažeidžiamu - tai bus tavo didžiausia stiprybė. jų, tų stiprybių, tu atrasi dar daug. su kiekvienu atradimu, veikiausiai, užsimesi po didelį riedulį ant mažojo kojos pirštelio, bet.. ar tau tikrai skaudės? ar tai bus kažkas, dėl ko galiausiai turėtum nerimauti? juk ne! jeigu pakelsi galvą, pasižiūrėsi pro savo juodos dėžutės sienų kraštelį į tolį pamatysi, jog yra tuntai tokių šokinėjančių ant vienos kojos, graudžiai žiūrinčių į savo sumuštą pirštą. dar išvysi daug tokių, kurie eis pro šalį ir nieko aplink nepastebės. bus tokių, kurie prilėkę gelbės sužeistuosius. gelbės su elegancija, kartais baksnodami ilga medžio šakele tam, kad veikiai raudojantysis atsipeikėtų ir susivoktų, jog tai - ne jo lemtis, jog jam reikia vieno yrio, vos vieno stipresnio mosto, jog išsikepurnėtų iš pelkės, į kurią, matyt, reikėjo įkristi. 
svarbiausia , nesistenk būti išrinktuoju, nei tu, nei, aš, nei kas nors kitas tokiu nėra ir nebus. jeigu nori, naudok tai kaip metaforą savo patogiausiems batam apibūdinti, tačiau neapibrėžk tuo žmonių. mes visi vienodi, visi lygūs, visi su savotišku žavesiu skirtingi einame kryptimis, kuriomis reikia eiti. daugiau nieko. tik išsirink save ir drąsiai mylėk, o tai darydamas spinduliuok ir šviesk įkvėpimą kitiems.

2018-12-27

right here & right now

o tu nori išnykti plastiko atomų vienybę primenančioje minioje ar sėdėti ant aukščiausio pjedestalo laiptelio ir būti stebėtoju? stebėtoju, susimąsčiusiu, nusiasmeninusiu, akylai ir įžūliai įsižiūrinčiu į kiekvieno praeivio šaliko raštus, jų nešulius arba tuščias, šalčių ir vėjų apkramsnotas rankas, nudilusius pirštus, besikabinančius ankstyvais rytais į lovos atkaltes - visai kaip į jo didenybę gyvenimą.
vakarais tie stebėti žmonės tabako ir kavos niuansų iškankintais veidais ir beregėmis, veidrodžio eilutėmis lakstančiomis, akimis, dantų šepetėliais kalba savo mantras apie naujos dienos reikalus, mokesčius, saulėje nugarinto, tačiau sveiko stogo keitimą (nes taip daro kaimynai), apie kiekvieną, neva nelaimingą, susitikimą su kitais žmonėmis, kurių klausimas "kaip gyveni?", nuskambės it įsakymas keletą kartų buku peiliu brūkštelti sau per nepaliaujamai sausėjančias venas.
dažniausiai pamirštama, jog visų svarbiausia - tu pats - būtinai kažkuo ypatingas, būtinai išskirtinis, neabejotinai su nauja istorija, sužavėsiančia ir sudrebinsiančia dar bent vieną kitą individualią visatą.  gal pats to nežinodamas atsiskleidi tarsi būtum pasislėpęs diktorius, o gal dėl to, kad mistiškai savo seksualumą trauki iš kiekvieną kartą verčiamų knygos puslapių, iš kiekvieno naujo ėjimo stiklo karoliukų žaidime, iš žengimo per drėgną gatvės plytelę it tai būtų šuolis per tekančią, ką tik iš ugnikalnio išsiveržusią, lavos upę. pamirštama, jog tu - svarbus. man. ir sau pačiam. bent jau turėtum būti, pagal šventą prigimties dekalogo taisyklę.
tu, žmogau, nardydamas tarp betono džiunglių užgesini savo aistras, užgniauži šauksmą, kurį girdi iš atsitiktinių fragmentų stiliumi danguje išdėliotų metalo konstrukcijų, netirpstančių stiklinių ledų kuždesius ir viliones. o jie šaukiasi tavęs tarsi būtum jų tyras oro gurkšnis, jų egzistencijos įprasmintojas ir etalonas.
bet tu privalai būti čia ir dabar, nors ir užmiršti šitai. stiprus, nepriklausomas, savarankiškas. kai atgniauži pirštus, laikiusius tuščius pirkinių krepšelius, išleidi savo galią ir šviesą, energiją, kurios gviešiasi aplinkiniai, kurios tu pats reikalauji iš kitų ir savęs, nes skęsdamas triukšmuose liaujiesi jausti ją apskritai turįs.
brangusis, pamirški konstantas, ribas. dangus neturi išrinktųjų - o tu - turi. tu renkiesi sparnų plasnojimo kryptį, tolių, kuriuos netrukus išvystum, spalvas. tavo žinioje - kiekvienas pasirinkimas, aibė galimybių, nesutalpinamų net kupinomis rieškučiomis! tik rinkis - čia ir dabar. kad galėtum visą likusį gyvenimą mylėti.

2018-12-21

eglutės žaisliukai

o viskas yra nuostabu. kartais medžiai tiesia savo sniego pirštinėmis apmuturiuotas rankas. išskleistais pirštais tarsi nori  mane pasigrobti visam laikui. skandalingai ir įtikinančiai viliojasi pas save, kur kvepia tyru oru, kur miško paklotė tokia minkšta, jog norisi ja ne eiti, o atsigulus susisupti į samanas ir traškius kankorėžius, tykiai pasinerti į asmenybę išdildantį miegą ir nuleisti ramybės uždangą prieš beprotybę, prieš skaitmeną, prieš globalumą, prieš neturėjimą laiko, prieš plėšymąsi ir plėšymą. 
bet viskas yra nuostabu. jau beveik laikas apibendrinti savo metus, per kuriuos supratau daugybę dalykų. vienas svarbiausių - aš neturiu jokių problemų! mano širdis buvo sudaužyta, o ant šukių dar ir pašokinėta. bet argi tai problema? ar dėl to nebeįmanoma gyventi, ar dėl to netekau galimybių būti laiminga, daryti tai, ką myliu, vertinu ir branginu? ne! kartais vos sugebu pakelti nuo streso ir panikos apsunkusį žvilgsnį ir pažiūrėti į juodame danguje besisupantį mėnulį, tačiau ar tas varginantis ir sunkus darbas yra mano problema? ne, priešingai! tai mano pasirinkimas, tai mano malonumas, tai viena iš adrenalino injekcijų ir savęs išbandymo technikų. myliu ir dievinu savo darbą bei save jame, kur smagiausia ir nuolatinė veikla - didybės manijos apimties, taisyklingų troškimų pagautiems versti kalnus ir pirštų galiukais braukyti pūkines debesų uodegėles. ar mano problema po gyvenimą it automatiškai besivarstančias duris migruojantys žmonės? visai ne, nors kartais ir nėra malonu kažką priimti arba išleisti, tačiau ir aš daugelio kitų gyvenime esu tik trumpalaikė pakeleivė, kol einant parko takeliu baigiame suvalgyti ledų porciją. ar mano problema mano reiklumas, mano godumas, nesuspėti nuveikti ar įveikti dalykai - ne, nemanau, juk turiu šią akimirką jiems padaryti, gal turiu ir dar kelias prieky - man tinka ir taip. ne problema bei didesni ar mažesni suklydimai, kuriuos kažkas galbūt nulėmė, kuriuos galbūt pati išprovokavau, kuriuos gavau, nes tiesiog.. karma? maži kūniški skausmai - cha! juk tik vienas žingsnis iki vaistinės su vitaminais, tik vienas skambutis iki specialisto, galinčio suklijuoti visus sutrūkusius raumenis ar kauliukas. nepažinoti savęs, besikeičiančios greičiau nei erdvėje sklinda šviesa, nežinoti, ko noriu - niekis, nes tai vienas sunkiausių dalykų visatoje, o man - man dar daug prakaito sporto salėje reikia išlieti, jog būčiau tiek stipri iškelti šiuos sunkumus. kai tai suprantu ir pripažįstu, priimu kaip gyvenimo konstantą - neberandu priežasčių, kodėl ši problema neturėtų būti eliminuota iš mano sąrašo. 
sekundei net pasijuntu taip tarsi tuoj prapliupsiu garsiai kvatoti dėl to, kaip neturiu jokių tikrų problemų, dėl to, kaip viskas nesudėtinga ir kiek daug vietos ir galimybių yra kurti. viskas paprasčiausiai yra nuostabu. visas ėjimas pirmyn arba stoviniavimas skersgatvyje slepiantis nuo žmonių, klausantis tylos, kurioje nuaidi mano vidus. tikriausiai visada buvau, esu ir būsiu pasiruošusi tam, kas nutinka gyvenime, visiems ištesėtiems ir neištesėtiems pažadams. o jeigu retkarčiais sustosiu - tai bus sustojimai, skirti išsiaiškinti, ar nedingo nė viena mano mylima žvaigždė iš dangaus.