BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-09-21

we're walking the wire, love

trapu. 
kurti save, kitą žmogų ir judviejų bendrą visumą yra kruopštus, atsakingas ir trapus darbas. pastatai vieną detalią netiksliai ir bandai susidoroti su pasekmėmis amžinybę, kartais galbūt netgi viską sugriauni nepataisomai. tuomet gailiesi, graužiesi, kažką kaltini, gal netgi save. ilgainiui pasirengi gydymosi etapui - jis vargina, tačiau galiausiai išsigelbėji. tuomet susikaupi ir imi kurti dar kažką naujo. 
tačiau tai vis tiek trapu.
leistis būti pažeidžiamu - sudėtinga. nelengva atidaryti magiškas duris į savo vidinį pasaulį, baugu pasiduoti nežinomybei, kuri būtinai aplanko. visai nesmagu neturėti atsakymų, nesuprasti, ką galvoja tau brangiausias žmogus.
trapu.
planuoti, galvoti, kurti, ruošti, ieškoti ir atrasti bendrus interesus, tačiau taip ir nesugebėti jų realizuoti. bandyti rizikinga, klaikiai pavojinga ir abejotina. nes santykiai, matyt, toks jau dalykas - kaip aukštoji matematika mandarinų kalba.
trapu.
bet santykiai tokie jau yra. vaikštome ribomis, mėgaujamės iki apsąla kiekviena kūno ląstelė geraisiais momentais, prikaupiame tiek jėgų, jog išgyvename net ir sunkiuosius momentus. taip nutinka savaime, kai tu esi "brangioji" kažkam ir turi savo "brangųjį". kartais geri dalykai reikalauja aukų, kartais būna sunku - bet visada verta. vaikštome tiesėmis, kurios pavirsta kampais - tai vis klasikiniai gyvenimo ir meilių scenarijai, bet ko gi nepadarysi, kad būtum laimingas, a? padarysi viską. taip ir yra, taip ir išeina, taip ir gaunasi.
o visgi trapu.

2017-09-18

balsas rudeniui

nina tinka šiandienai. ateinantiems 2,5 mėnesio. kai du juodi paukščiai nuskrodžia pilku oru. kai nėra ką mylėti. kai norisi paslėpti nuogas pėdas po antklode, krykštauti ir šypsotis jam, nors jo nėra, gurkšnoti karštą avietėmis kvepiančią arbatą, skaityti knygą ir kartkartėmis pakelti protingų akių žvilgsnį į didelį bespalvį langą vien tam, kad suprastum, jog ruduo čia, jog vienas užsikasei jame ir taip turėsi ne tik praleisti rudenį, bet dar ir peržiemoti. 
kartais praleidžiu pusdienį dėliodama mintis ir apeliuodama idėjas į ateitį. ateitį, kurios, jau tūkstantąjį kartą sau kartoju, netgi nėra. nėra nei su juo, nei su rudeniu, nei su savimi pačia. nes yra dabartis arba nieko. bet niekas netinka - atsisakau jį įtraukti į dienos meniu, todėl reikia grįžti prie dabarties, užžarstyti cukraus jeigu jo trūksta, padidinti vartojimo kiekį, nes laiko nepritaupysi, momentų irgi ne. nieko nesutaupysi, todėl ar verta eikvoti save koncentruojantis į rytojų, į po mėnesio, į kitą vasarą, į po metų ar šešių. ne. nes aš čia ir dabar. ir kiti - jie irgi čia ir dabar. nūnai atrodo, kad ne, bet tik dėl projekcijų, dėl gripu sergančių lūkesčių. 
o kol aš čia ir dabar, tol noriu braidyti po mišką: sausą, šlapią, žalią, spalvotą, nykiai pilkšvą, persotintą rūko ir miglos, vienišą arba užpildytą žmonėmis, ankstyvą ir vėlyvą - tokį, kokį galima gauti tą sekundę. kol aš čia ir dabar, tol noriu santykių - su visais žmonėmis, su kuriais tik galiu susidurti ir sukontempliuoti bet kokį pozityvų kontekstą. kol aš čia ir dabar - tol reikia įdėti pastangų, kad taip ir išliktų, kad išlikčiau ir dabar, o ne nusikeberočiau į rytojų, į po mėnesio, į kitą vasarą, į po metų arba šešių. ne, nors rudenį liūdniau, bet geriems dalykams vykti metų laikas nesvarbus, nėra tinkamo ar netinkamo laiko, nieko nėra - tik dalykai ir asmuo, ir to asmens požiūris. štai tiek. 
nina tinka šiam rudeniui, ateinantiems keliems mėnesiams. o tada labai tiks joe cocker ir ray charles. ir throttle. ir visi kiti mano pamėgtieji. o pavasarį santana. štai ir vėl - pradedu. turėti minčių į priekį - nėra blogai. gyventi į priekį be pradžių - čia jau blogiau. to ir nedarykime. o dabar - nina ir darbai - su nauju ryžtu, entuziazmu ir pastangomis. nereikia laukti jeigu jo nėra, nereikia laukti jeigu nėra nei jo, nei kažko kito. aš tai esu.

2017-08-08

labanakt.

pirmas dalykas, kurį padarau grįžusi į lietuvą - apsiverkiu. mano vasara ir jos metu  neretai taip sunkiai puoselėtas romanas irgi baigiasi. žmogus tiesiog niekada negali priklausyti tiek daug kitam. ir gyventi užsidaręs  nuo kitų tiek daug negali. 
sėdžiu po kojomis pasikišusi kuprinę, ką tik dar spaustą tarp kitų keleivių bagažo lėktuve, ir galvoju: ką daryti, kur dėtis, kaip ko nors imtis? nes aš jau viską išleidau iš rankų, nieko nebesugebu sudėti galvoje ir tik noriu parymoti, verkti garsiai ir kiek tik širdis geidžia absoliučiai netrukdoma. bet kažkaip reikia pasakyti sau: nagi, mergaite, atsistok ant kojų, susiimk, pradėk priimti sprendimus, būk toliau savarankiška ir nepriklausoma, griežtai ir racionaliai verktink tai, kas vyksta, nepailsdama kartok savo vienatvės mantrą ir džiaukis, kiek įmanoma, tuo, kuo gali, tuo, ką ir kiek turi. turės pakakti, nes daugiau nebus.
viskas, kas tau beliko, kad galėtum bent kiek privengti nihilizmo - tai požiūris. kai jau nieko nebegali padaryti, tuomet belieka jis. pradėk elgtis taip, kad liautumeisi gailėtis. to, kas buvo, savęs, žmonijos. atrask savyje valios ir užsispyrimo bent jau pykti ant netikšų sprendimų tam, kad galėtum nors kiek juos pataisyti.
atrodo, kad iš labai toli sakau tą labanakt, nes nemanau, kad dar kada pavyks tave pasiekti. bijojau tos nuojautos ir jausmo, kad vos tik grįšime viskas bus čikt ir baigta. bet šiandien aš tai jaučiu kaip niekad stipriai, kiekvienoj sumautoj kūno ląstelėje. labanakt.

2017-08-02

man patinka kaip kvepi

pabundu pasimetusi tarsi būčiau sudužusi iš vidaus arba niekingai ištuštėjusi. taip viskas klostosi diena iš dienos, nes abejoti ir nežinoti yra sunku. netikėti, nesitikėti, nepasitikėti. svarstyti, galvoti, spėlioti, mąstyti, išvedžioti. likti nieko nepešus. taip pastaruoju metu bėga dienos.
man atrodo, kad kažkuriuo metu pasidaviau akimirkos impulsui ir pasprukau, kaip tada pati tariausi tikinti, nuo visų, bet realybė tokia, jog pabėgti norėjosi ne nuo "visų", o nuo savęs. na ką gi, pasprukti nuo savęs neįmanoma. todėl šioje pažadėtoje žemėje ir lieju savo gailestį ir graužatį, kol mano mylimas vyras lėtai suka mane šokio žingsniu ir glausdamas prie savęs tikina, kad "viskas bus gerai". bet kas ten žino iš tikrųjų kaip bus.
po tiek laiko atsipeikėti ir atsistoti ant kojų nelengva. reikia iš naujo patirti save, iš naujo sudėlioti save ir atskirti vaizduotę, lūkestį, tikėjimą ir realybę. pamiršau, ką reiškia norėti, ką reiškia tikėti. bijau kurti iliuzijas, o tai, kad svajonės yra realus dalykas ne tik netikiu, bet ir manau, jog tai knygose ir filmuose demonstruojamas išgalvotas dalykas. arba turiu tikslą ir einu jo link, arba štai taip leidžiu dienas iš "juodojo periodo", kaip mano pasąmonė apibūdina šį kartais užeinantį laikotarpį. visi turime banguojančius pakilimų ir nuosmukių laikotarpius. man atrodo, kad dabar aš kažkur pakalnėje, bet pozityvo labui pasakysiu - smagu, nes galėsiu aukščiau kilti. viena, ko išmokau gyvenimo eigoje iš šio nesantūraus nepastovumo - jog esant gerajam periodui reikia džiaugtis iš visų jėgų visai negalvojant apie tai, kad kažkada bus ir kritimo laikotarpis. jis tikrai bus. mes visi žinome tai. gal tik kartais skirtingai įvardiname tai savo galvoje. 
dabar man reikia sudėlioti save. nesmagu, kai pats nežinai kas esi ir kokia trajektorija turėtum judėti. atrodo, kad pūtiesi ir traukiesi vienu metu, kad greitai pavirsi kokia tai supernova arba super mulke. atsiprašau. šiaip ar taip, jauti kad kažkas vyksta vienu nemaloniu ritmu ir tik po tuo giliu giliu nesklandumo sluoksniu tyliai suvoki, kad visa tai liausis, kad viskas nėra taip jau blogai, kad žingsnelis po žingsnelio bandai pakeisti kryptį ir pasukti ten, kur tau labiau norisi, kur šilčiau, kur maloniau, kur jaukiau. 
niekis. susirangau lotoso poza, kol jis snūduriuoja, skaitau virginia woolf, užsibarikaduoju jo kvapu ir po truputį kylu.

2017-07-28

tell me i didn't miss christmas

pabundi iš sapno, kuriame sėdėdamas ant pūkinio debesies mostagavai kojomis, žvelgei į baltą tolį laižydamas pirštus, dar lipnius nuo cukraus vatos. pabundi ir nenutuoki, kas čia dabar vyksta, tik jauti kažkokias dulkeles, tvyrančias ore, svarstai ir spėlioji - kas nutiko, kas tu esi, kaip dabar viskas bus. tu nežinai nei savo vardo, nei istorijos, nei kuriuo keliu buvai pripratęs eiti. susigūžęs nedrįsti pakelti galvos ir geriau apsidairyti - gal padėtų susivokti. kažin kodėl tau sunku judėti, sunku susikaupti ir imti naudotis smegenimis, vis nori pasinerti į melancholiją su šokolado plyta arba valandų valandas stovėti po karštu dušu ir mėgautis karščiu, nes tokį pojūtį dar neseniai suteikė neįvardinamas šaltinis. 
kai susiduri su cukruočiausiu jausmu visatoje pamiršti, kas esi, pranyksti, ištirpsti, susilieji, išsilieji.. tu - nebesi tu. tu - tai tas kitas, tu - tai rūpestis, švelnumas ir pasiaukojimas, tai dėmesys, lojalumas ir nuolankumas, tai kasdieninė kūryba šokio žingsniu. ir tau gera, nė nejauti, kad plūduriuoji kažkur toli vandenyne, o tos vietos koordinatės dar nežinomos nė vienam jūreiviui. viską pajunti tik atsibudęs iš to transo. tempdamas paskui save virtinę prisiminimų bandai prisiminti mėgstamiausias mantras, atkurti savo tiesą, bet.. tau jau per vėlu. nes kartą įsipynęs į tokią dramatišką intrigą niekad nebebūsi toks, koks buvai anksčiau. pakeisi savo įsitikinimus, gyvenimo apibrėžimus, geltonos spalvos kopūstai nebeatrodys kaip kažkokia utopinė idėja, o visa, kas bus belikę - tai tikėtis, kad neprasapnavai kalėdų.