BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2017-08-08

labanakt.

pirmas dalykas, kurį padarau grįžusi į lietuvą - apsiverkiu. mano vasara ir jos metu  neretai taip sunkiai puoselėtas romanas irgi baigiasi. žmogus tiesiog niekada negali priklausyti tiek daug kitam. ir gyventi užsidaręs  nuo kitų tiek daug negali. 
sėdžiu po kojomis pasikišusi kuprinę, ką tik dar spaustą tarp kitų keleivių bagažo lėktuve, ir galvoju: ką daryti, kur dėtis, kaip ko nors imtis? nes aš jau viską išleidau iš rankų, nieko nebesugebu sudėti galvoje ir tik noriu parymoti, verkti garsiai ir kiek tik širdis geidžia absoliučiai netrukdoma. bet kažkaip reikia pasakyti sau: nagi, mergaite, atsistok ant kojų, susiimk, pradėk priimti sprendimus, būk toliau savarankiška ir nepriklausoma, griežtai ir racionaliai verktink tai, kas vyksta, nepailsdama kartok savo vienatvės mantrą ir džiaukis, kiek įmanoma, tuo, kuo gali, tuo, ką ir kiek turi. turės pakakti, nes daugiau nebus.
viskas, kas tau beliko, kad galėtum bent kiek privengti nihilizmo - tai požiūris. kai jau nieko nebegali padaryti, tuomet belieka jis. pradėk elgtis taip, kad liautumeisi gailėtis. to, kas buvo, savęs, žmonijos. atrask savyje valios ir užsispyrimo bent jau pykti ant netikšų sprendimų tam, kad galėtum nors kiek juos pataisyti.
atrodo, kad iš labai toli sakau tą labanakt, nes nemanau, kad dar kada pavyks tave pasiekti. bijojau tos nuojautos ir jausmo, kad vos tik grįšime viskas bus čikt ir baigta. bet šiandien aš tai jaučiu kaip niekad stipriai, kiekvienoj sumautoj kūno ląstelėje. labanakt.

2017-08-02

man patinka kaip kvepi

pabundu pasimetusi tarsi būčiau sudužusi iš vidaus arba niekingai ištuštėjusi. taip viskas klostosi diena iš dienos, nes abejoti ir nežinoti yra sunku. netikėti, nesitikėti, nepasitikėti. svarstyti, galvoti, spėlioti, mąstyti, išvedžioti. likti nieko nepešus. taip pastaruoju metu bėga dienos.
man atrodo, kad kažkuriuo metu pasidaviau akimirkos impulsui ir pasprukau, kaip tada pati tariausi tikinti, nuo visų, bet realybė tokia, jog pabėgti norėjosi ne nuo "visų", o nuo savęs. na ką gi, pasprukti nuo savęs neįmanoma. todėl šioje pažadėtoje žemėje ir lieju savo gailestį ir graužatį, kol mano mylimas vyras lėtai suka mane šokio žingsniu ir glausdamas prie savęs tikina, kad "viskas bus gerai". bet kas ten žino iš tikrųjų kaip bus.
po tiek laiko atsipeikėti ir atsistoti ant kojų nelengva. reikia iš naujo patirti save, iš naujo sudėlioti save ir atskirti vaizduotę, lūkestį, tikėjimą ir realybę. pamiršau, ką reiškia norėti, ką reiškia tikėti. bijau kurti iliuzijas, o tai, kad svajonės yra realus dalykas ne tik netikiu, bet ir manau, jog tai knygose ir filmuose demonstruojamas išgalvotas dalykas. arba turiu tikslą ir einu jo link, arba štai taip leidžiu dienas iš "juodojo periodo", kaip mano pasąmonė apibūdina šį kartais užeinantį laikotarpį. visi turime banguojančius pakilimų ir nuosmukių laikotarpius. man atrodo, kad dabar aš kažkur pakalnėje, bet pozityvo labui pasakysiu - smagu, nes galėsiu aukščiau kilti. viena, ko išmokau gyvenimo eigoje iš šio nesantūraus nepastovumo - jog esant gerajam periodui reikia džiaugtis iš visų jėgų visai negalvojant apie tai, kad kažkada bus ir kritimo laikotarpis. jis tikrai bus. mes visi žinome tai. gal tik kartais skirtingai įvardiname tai savo galvoje. 
dabar man reikia sudėlioti save. nesmagu, kai pats nežinai kas esi ir kokia trajektorija turėtum judėti. atrodo, kad pūtiesi ir traukiesi vienu metu, kad greitai pavirsi kokia tai supernova arba super mulke. atsiprašau. šiaip ar taip, jauti kad kažkas vyksta vienu nemaloniu ritmu ir tik po tuo giliu giliu nesklandumo sluoksniu tyliai suvoki, kad visa tai liausis, kad viskas nėra taip jau blogai, kad žingsnelis po žingsnelio bandai pakeisti kryptį ir pasukti ten, kur tau labiau norisi, kur šilčiau, kur maloniau, kur jaukiau. 
niekis. susirangau lotoso poza, kol jis snūduriuoja, skaitau virginia woolf, užsibarikaduoju jo kvapu ir po truputį kylu.

2017-07-28

tell me i didn't miss christmas

pabundi iš sapno, kuriame sėdėdamas ant pūkinio debesies mostagavai kojomis, žvelgei į baltą tolį laižydamas pirštus, dar lipnius nuo cukraus vatos. pabundi ir nenutuoki, kas čia dabar vyksta, tik jauti kažkokias dulkeles, tvyrančias ore, svarstai ir spėlioji - kas nutiko, kas tu esi, kaip dabar viskas bus. tu nežinai nei savo vardo, nei istorijos, nei kuriuo keliu buvai pripratęs eiti. susigūžęs nedrįsti pakelti galvos ir geriau apsidairyti - gal padėtų susivokti. kažin kodėl tau sunku judėti, sunku susikaupti ir imti naudotis smegenimis, vis nori pasinerti į melancholiją su šokolado plyta arba valandų valandas stovėti po karštu dušu ir mėgautis karščiu, nes tokį pojūtį dar neseniai suteikė neįvardinamas šaltinis. 
kai susiduri su cukruočiausiu jausmu visatoje pamiršti, kas esi, pranyksti, ištirpsti, susilieji, išsilieji.. tu - nebesi tu. tu - tai tas kitas, tu - tai rūpestis, švelnumas ir pasiaukojimas, tai dėmesys, lojalumas ir nuolankumas, tai kasdieninė kūryba šokio žingsniu. ir tau gera, nė nejauti, kad plūduriuoji kažkur toli vandenyne, o tos vietos koordinatės dar nežinomos nė vienam jūreiviui. viską pajunti tik atsibudęs iš to transo. tempdamas paskui save virtinę prisiminimų bandai prisiminti mėgstamiausias mantras, atkurti savo tiesą, bet.. tau jau per vėlu. nes kartą įsipynęs į tokią dramatišką intrigą niekad nebebūsi toks, koks buvai anksčiau. pakeisi savo įsitikinimus, gyvenimo apibrėžimus, geltonos spalvos kopūstai nebeatrodys kaip kažkokia utopinė idėja, o visa, kas bus belikę - tai tikėtis, kad neprasapnavai kalėdų.

2017-07-04

look how they shine for you

man labai svarbi tavo laimė, tačiau kiekvieną dieną vis labiau įsitikinu, kad tesu viena dvidešimtoji lemiančiojo faktoriaus ir man tai netinka. apgailestauju dėl įžūlumo, tačiau turiu būti tau svarbesnė, turiu būti reikšmingesnis tavo laimės kriterijus.
noriu auginti su tavimi šunį. kada nors. bet kol rašau čia žodį po žodžio, tu kuri sau naujas galimybes londone. aš dėl to laiminga, nes sėkmės atveju tu irgi būtum labai laimingas, tačiau.. mes ką tik, pagaliau, vėl atsidūrėme vienoje šalyje, o jau po kelių mėnesių tu vėl nori atsidurti kažkur kitur. juk tu žinai mįslės atsakymą. aš negaliu tiek derintis prie tavęs. negaliu sulaužyti savęs su visais įsitikinimais ir kertinėmis asmeninėmis savybėmis. kaip pats sakei: mes būtume ne be tie žmonės, kuriuos kažkada įsimylėjome. atrodo, kad to, ko tiesiogiai negalime nuspręsti mes, nuspręs likimas. kas žino, gal taip ir geriau?
man atrodo, kad visi vis ieškome vien tik laimingų žmonių, kad tik tokie mus labiausiai domina. gal jie gerai nuteikia, gal su jais patys išgyvenama mažiau frsutracijos, o gal mums paprasčiau, nes nereikia dėl jų tiek daug stengtis ir vis bandyti pamaloninti. bent kartais man taip atrodo. pakanka tik pabarti juos, kai jie prastesnės nuotaikos, sugėdinti ir jie priversti grįžti į savo pirmapradę laimingojo būklę. tarsi staiga būtų atimta teisė būti retkarčiais silpnesniu, jautresniu ir liūdnesniu. taip dabar ir jaučiuosi. pripratę mane matyti gyvybingą, tvirtą dabar baudžia už tai, jog tokia nesijaučiu. nesijaučiu, nes nebekuriu savęs, nes arba gyvenu, kai jis šalia (ir būtinai dėmesingas ir rūpestingas arba nesiskaito visai), arba kerojuosi vegetatyvinėje būsenoje. 
kažin kodėl taip sudėtinga? visai paprasta regėti jo gabumus, genialumą, įžvalgumą ir grožį, maloniai įsivaizduoti globojamą žvaigdžių, šviečiančių kelią į priekį. aš pilna tikėjimo jo jėga, jo sėkme, jo darbu. noriu tik skatinti tai, užpildyti jį iš vidaus, papildyti savo jėga, tačiau kartais it surištomis rankomis nežinau kaip tai padaryti. kartais nežinau kaip tiesiog būti reikalinga ir kaip mylėti. ir kartais aš tiesiog neįtikėtinai pasimetusi ir tik dar labiau apsunkina kasdienybę.

2017-06-18

madonna viršuje

kartais laipiodama klausausi klasikinės muzikos. ypač man patinka šopenas ir jo pavasario valsas. atrodo, jog su tokiu santūrumu ir polėkiu, gyliu ir nuosaikumu veikia ir mano širdis. nors melodija melancholiška, gera jos klausytis ir iš naujo permąstyti, patirti, pajausti save. vis dėlto šis įrašas ne apie muziką, ne apie klasiką ir ne apie puikųjį šopeną.
kai žmogus pavargsta, jam reikia atostogų. atrodo, kad imu pavargti. pavargti nuo žmogaus, kuriam pirmajam pasakiau, kad jį myliu, kad ir kas per velnias tai būtų. pavargau abejoti, pavargau jaustis nesaugi, neužtikrinta, tai reikalinga, tai atmestina. pavargau rūpintis, dėti pastangas, bandyti kažką suprasti. ne, aš tikrai nežinau kaip sprendžiami klausimai tokiose aktualijose kaip šūdameilės, tačiau puikiai žinau kokia mano pozicija yra, ko aš noriu ir kas man priimtina. jaučiuosi suklydusi ir nusivylusi savimi: kadaise stipriai pažadėjusi sau niekada neįsivelti į tokius marazmus visgi leidausi nuo snieguoto šlaito be inventoriaus, be jokių apsaugų, be žinių ir nuojautos kaip reikėtų manevruoti ir saugiai pasiekti pakalnę. vos tik patikėjusi, kad istorija gali bent šešiolika minučių klostytis sėkmingai jau po dviejų sekundžių nusivyliau. aš su žmogumi, kuris labiau už viską myli save. ir tai yra gerai. kaip visada, džiaugiuosi: džiaugiuosi, kad paliko prieš dešimt mėnesių, nes veržėsi į tai, be ko negali gyventi, džiaugiuosi, kad skina laurus ir demonstruoja savo neįtikėtinus įgūdžius, džiaugiuosi, kad sugeba taip savimi rūpintis ir absoliučiai nekreipti dėmesio į aplinkinį pasaulį. aš ne atėnė, ne gydytoja, ne donaldas trampas, kad nustatyčiau ar jis elgiasi gerai, ar ne, ar per daug dėmesio skiria sau, savo vienatvei ir dalykams, kurie man atrodo nereikšmingi, dėl kurių aš atrodau nevertinama ir nereikšminga, tačiau bent būdama savęs pačios eksperte žinau, kad tai netenkina manęs. ateiti ir pasiimti kažką, ko nori tą akimirką, gali kiekvienas, bet ar kiekvienas gali išsaugoti galimybę taip elgtis visuomet? 
aš tikrai ne deimanto skiltelė. nuolat kelianti problematiškus klausimus, nuolat su pastebėjimais, iš kito pasaulio nužengusi ir savo vietos beieškanti keistuolė. tik aš pykstu. pykstu, kad jo nėra, kai man jo labiausiai reikia, kad jis yra tik tada, kai jam pačiam reikia. man taip atrodo. atrodo, kad jis tik kaip pareigingas asmuo atlieka savo darbą dirbdamas mano vaikinu ketvirčiu etato. aš verčiama jaustis dėkinga dėl to, kad man buvo skirta laiko, aš kaip mažas šunytis laukiu savaitgalio, nes šeimininkas nedirbs ir pažais daugiau. aš sugniuždyta ir sužlugdyta kaip asmuo, kaip mergina, kaip vienalytis pasaulis. ir man geriau ašaroti parke svetimoje šalyje šone estint dviems senukams ir nuosaikiai vienam kitu besirūpinant. 
čia ne tas pasaulis, kuriam aš sukurta. kodėl leidau sau nors akimirką patikėti, kad gali būti kitaip? kad galiu būti ne viena? taigi, daryk, ką nori. atostogauk vienas, mėgaukis savimi ir savo vienatve, grąžinu tau visus tavo įsipareigojimus, tavo laiką, atsisakau bet kokių pretenzijų, nes man tiesiog neberūpi. tu nemoki manęs vertinti ir mylėti, tu nenori dalintis, tu nenori kurti drauge, tu negali suprasti manęs, būti tuomet, kai tavęs reikia, todėl laisvai rūpinkis tuo, kas iš tikrųjų tau svarbu, atsimerk, galiausiai būk nuoširdus savimi ir įsipatogink - tu vėl laisvas, su visomis galimybėmis be priekaištų elgtis taip, kaip tau patinka.